– Šiandien jūsų laukia triukšmingas vakarėlis?..

– Ne. Susirinks visa šeima: mama, sesuo, vaikai, anūkai... Prie mūsų stalo susėda dvidešimt žmonių. Renkamės sode, nes namuose tokiai kompanijai neužtenka vietos. Nemėgstu gimtadienių, todėl džiaugiuosi, kad gimiau vidurvasarį, liepos 23-iąją, kai pats atostogų pikas ir daugelis potencialių sveikintojų būna išvykę.

– Kokiomis dovanomis jus dažniausiai džiugina artimieji?

– Žmona dažnai dovanoja kvepalų, sūnus kažką parenka iš medžioklėje reikalingų daiktų, dukros irgi nestokoja originalių minčių. Jau ne pirmą kartą gimtadienį švenčiu filmuodamas „Gimines“. Prieš devynerius metus, kai baigėme pirmąjį serialą, kūrybinė grupė man padovanojo obelaitę, kurią pavadinau „Giminių“ medeliu. Dabar kiekvieną vasarą ji džiugina skaniais ir sultingais raudonais obuoliais.

– Vadinasi, dovanota su meile...

– Matyt.

– Tikėkimės, kad ir dabartinis serialas jums pasiseks. Ar toli jau esate pažengę?

– Jau du trečdalius esame nufilmavę. Dar koks mėnuo – ir baigsime. Per tris mėnesius turime sukurti dvylika serijų.

– Ne kartą esate sakęs, kad pirmąsias „Gimines“ kūrėte su azartu ir dideliu entuziazmu. Ar dabar darbas vyksta taip pat?

– Dabar gal daugiau nervų, sunku susitelkti ramiam darbui. Nežinau, gal amžius daro savo... Aš labai nenoriu „chaltūrinti“, išduoti savo profesijos. Norisi išlikti doram ir sąžiningam. Jaunystėje viskas kažkaip lengviau eidavosi. Negalvojau apie jokius kritikus. Dabar, kai pasižiūriu prieš kelis dešimtmečius sukurtus filmus – „Berniūkščiai“, „Čia mūsų namai“, „Chameleonas“, – darosi pavydu ir galvoju: „Iš kur mergaitei tiek drąsos...“ Dabar atsakomybės jausmas daug labiau kankina.

– Kai būsite aštuoniasdešimties ir žiūrėsite dabar sukurtas „Giminių“ serijas, tikriausiai sakysite tą patį...

– Beje, teisingai pasakėte. Prisiminęs, kiek visokių kalbų, stabdymų, mušimų būta kuriant ankstesniąsias „Gimines“, ir dabar girdėdamas apie jas kalbant kaip apie kultinį, legendinį serialą, negali tuo nesistebėti. Gal ir dabar taip bus?..

– Pirmąsias „Gimines“ pradėjote kurti kone prieš dvidešimt metų. Ar per tą laiką dažnai pasvajodavote, kad būtų gerai sukurti jų tęsinį?

– Sustojome 2001-aisiais, kai į televiziją atėjo V. Milaknio komanda ir pasakė, kad per savaitę turėtume sukurti po penkias serijas. Vėliau visokių minčių kildavo. Lyg ir galvojom, lyg ir buvom nutarę, kad nereikia. Paskui pradėjo mūsų klausinėti, kodėl nekuriame. Aišku, svarbus dalykas yra finansai. Juk už tris litus nė vienas aktorius nebūtų vaidinęs.

– O dabar pati televizijos vadovybė panoro susigrąžinti „Gimines“?

– Esu LRT tarybos narys. Posėdžiuose ne kartą buvo keliamas šis klausimas. Televizijos vadovybė nusprendė sugrąžinti šį serialą.

– Ar tikite posakiu, kad į tą pačią upę neįbrisi?

– Tikiu. Tačiau mes į tą pačią upę ir nebrendam. Šis serialas bus kitoks.

– Kuo naujosios „Giminės“ bus panašios ir kuo skirsis nuo savo pirmtakių?

– Kaip ir prieš dvidešimt metų, taip ir dabar vyksta žemės dalybos, lydimos įvairiausių intrigų. Matyt, lietuviams tai – nesibaigiantis procesas. Turtas išskiria žmones, kiršina gimines. Politikos pas mus nebus. Jos šiandien ir taip apstu. Susirinko beveik visi aktoriai, išskyrus tuos, kurie jau išėjo Anapilin. Gaila, kad ten iškeliavo mūsų aukščiausios prabos žvaigždės – Juozas Jaruševičius, Audrius Chadaravičius, Vytautas Grigolis. Iš senųjų pamatysime Antaną Šurną, Vaivą Mainelytę, Dalių Mertiną, Gediminą Girdvainį, Vytautą Paukštę, Reginą Varnaitę, Vytautą Rumšą, Iloną Balsytę. O šalia jų pasirodys ir naujų veidų – Saulius Bareikis, Teatro ir muzikos akademijos studentai Dovilė Karaliūtė, Julius Paškevičius, Redita Dominaitytė.

– Tarp aktorių – ir dainininkė Rūta Ščiogolevaitė. Stengėtės neatitrūkti nuo pastaruoju metu lietuviškuose serialuose ryškios tendencijos – kviestis ir neprofesionalų?

– Ne dėl to. Šis serialas nuo ankstesniojo skiriasi tuo, kad anksčiau scenarijaus kūrimo ir filmavimo darbai vyko tuo pačiu metu. Dabar su Broniumi Bušma mes pirmiau sukūrėme serialą, o paskui ėmėmės filmavimo darbų. Jurga Kurauskaitė, kūrusi vieną iš serialo herojų – Virginiją, – dabar gyvena Norvegijoje. Kviečiau ją filmuotis, tačiau ji šiuo metu negali, tad pasiūlė savo antrininkę – Rūtą Ščiogolevaitę. Prisiminiau, kad su Rūta prieš šešerius metus dalyvavome vienoje TV laidoje. Tada jos net paklausiau, ar su Jurga neturi giminystės ryšių. Tuo metu ji dar užsiminė, kad norėtų suvaidinti kokiame nors filme. Taip dabar atsirado proga pakviesti Rūtą į „Gimines“.

– Ar seriale išvysime tas pačias vietas?

– Daugelio tų gražių vietų jau nebėra. Net ir Bezdonių geležinkelio stotelė neatpažįstamai pasikeitusi. Kai „Lietuvos geležinkelių“ vadovybė pamatydavo, kokias mes vietas rodome, vėliau bandydavo mūsų neįsileisti – užkaldavo apšiurusias patalpas. Mes jas vis tiek atsikaldavome. Marija, gyvenanti kaime prie Trakų, krykštavo iš džiaugsmo, kai mes vėl sugrįžome į jos sodybą. Priėmė mus kaip tikras gimines, net leido naudotis savo trimis žiguliukais su priekabomis, traktoriuku. Aišku, kai kuriems ano meto klestintiems verslininkams dabar daug sunkiau.

– Ar seriale bus ir meilės?

– Bus. Megsis intriga tarp kunigo ir Emilijos. Ne pirmos jaunystės Virginija, palaidojusi savo vyrą, taip pat regs romaną.

– Širdis jums nė kiek nevirpa pagalvojus, kas bus, jei naujosios „Giminės“ nepakartos ankstesnės šlovės?

– Šlovė lydėjo ankstesniąsias „Gimines“. Jos tokios ir liks. Dabar kuriame naują serialą. Norėčiau tikėti, kad ir jis neliks be dėmesio.

– Jums svarbiausia – serialo žiūrimumas?

– Ne vien. Svarbiausia, kad darbas būtų atliktas kiek įmanoma profesionaliau, kad mums pavyktų įgyvendinti tai, ką esame sumanę. Kitas dalykas – jeigu kuriam nors aktoriui kas nors nepavyko, šią nesėkmę išgyvenu ir aš. Man vis atrodo, kad aš kažko nepadariau.

– Ar kūrybinė virtuvė tada ir dabar labai skiriasi?

– Užbaigus ankstesniąsias „Gimines“, turėjau progos padirbėti filmavimo aikštelėse Rusijoje su aukščiausio lygio brigadomis ir geriausiais aktoriais. Čia tokių dalykų, kurie naudojami ten, negali pritaikyti. Man tai – sunkiausia.

– Anksčiau serijas kurdavote ilgai ir kruopščiai. Šiais laikais jos kepamos kaip blynai. Ar iš dabartinių tendencijų ką nors perėmėte?

– Į nustatytas sąlygas – dvylika serijų per tris mėnesius – aš „įlindau“. Tačiau stengiamės viską daryti kuo geriau, sau keldami maksimalius reikalavimus. Negali sau leisti numoti ranka net į smulkiausias klaideles.

– Anksčiau ar dabar kurti lengviau?

– Anksčiau. Dabar televizijoje juntamas masinis „supopsėjimas“. Aktoriai turi aibes darbų reklamoje, televizijoje, ne tik teatre. Net neįsivaizduoju, kaip teatro režisieriai kuria spektaklius.

– Jūs nekviestumėte tokių, kurie visur laksto?

– Aš neįsivaizduoju, kaip reikėtų dirbti. Būtų smagu, jei galėčiau jiems sumokėti tiek, kad nelakstytų. Aktoriai sėdi prodiuserių kišenėse. Šiandien prodiuseris – net svarbesnis žmogus nei filmo režisierius.

– Ar pats esate lietuviškų serialų žiūrovas?

– Neklauskite manęs šito. Tikriausiai yra gerų serialų. Pasižiūriu dešimt minučių, ir man viskas aišku. Matau įdomių jaunų aktorių. Kai renkiesi aktorius, norisi, kad jie nebūtų itin žinomi kituose serialuose. Todėl ir prašiau naujų veidų iš Muzikos ir teatro akademijos. Jei R. Ščiogolevaitės personažas būtų nors kiek panašus į ją pačią, nebūčiau jos kvietęs.

– Ar filmavimo aikštelėje susidūrėte su išskirtiniais atvejais?

– Filmuojant geležinkelio stotelėje mus užklupo baisi audra. Liko nufilmuoti vieną planą, o čia – žaibai, griaustinis, lietus. Žiūriu į tolį ir klausiu Dovilės, ar ji galėtų pereiti per tokią audrą. Ji sako: „Jei reikia – taip.“ Ir ėjo bėgiais per baisų lietų, dangų skrodžiant žaibams ir perkūnijai. Visiškai netikėta situacija, kuri galėtų virsti lemiamu epizodu.

– Ar esate jau išsiaiškinę ankstesniųjų „Giminių“ sėkmės receptą?

– Jeigu žinočiau tos sėkmės formulę, ir dabar ją taikyčiau. Matyt, viskas nuo dangaus priklauso. Antai Jonas Strielkūnas parašė ketureilį „Giminių“ dainai, Tomas Leiburas sukūrė muziką. Paskui, žiūrėk, ji jau visur skamba. Dar ir šiandien. Buvau visiškai tikras, kad ir finalinė „Giminių“ daina, kurią atlieka Ovidijus Vyšniauskas, bus populiari. Deja, taip neįvyko, nors daina – gera.

– Ką veikėte po to, kai baigėte savo serialus „Giminės“ ir „Atžalos“?

– Per tuos devynerius metus praturtėjau įvairiomis prasmėmis. Buvau laisvas kūrėjas. Dirbau pagal sutartis. Turėjau įdomių darbų Maskvoje, Ukrainoje, dirbau operatoriumi, kūriau dokumentinius filmus. Vienas iš malonesnių darbų buvo filmas apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską. Maskvoje teko dirbti su režisieriumi Antonu Barščevskiu, daugybe žymių aktorių kuriant serialą pagal to paties pavadinimo Anatolijaus Rybakovo romaną „Sunkus smėlis“. Dirbau su garsiu bulgarų operatoriumi Krasimiru Kostovu – su juo ir dabar sieja artima draugystė. Nuvažiuoju pas jį į Bulgariją. Iš arti mačiau, kaip aktoriai ruošiasi filmavimui, kaip veikia prodiuserių mašinerija... Žodžiu, kai tave išmeta ir prarandi užtikrintas socialines sąlygas, pasijunti gana įdomiai, juolab kai tau jau ne dvidešimt. Galbūt mano buvimas LRT tarybos nariu man padėjo sugrįžti į namus.

– Ar nė kiek negaila, kad dabar, kai visi atostogauja, jūs kasdien turite skubėti į filmavimo aikštelę?

– Tokia mūsų profesija. Jau ne pirma vasara, kai manęs nėra namuose. Mano žmona jau seniai neplanuoja vasaros atostogų. Tačiau iš tikrųjų daug smagiau būti užsiėmusiam, nei neturėti ką atsakyti į klausimą, kuo užsiimi.

– O kuo užsiimtumėte, jei filmavimo darbai būtų prasidėję pasibaigus vasarai?

– Gal anūkus žiūrėčiau. Turiu penkis. Visi trys mano vaikai jau sukūrę savo šeimas. Kai filmavome ankstesniąsias „Gimines“, gal aštuntoje serijoje man gimė pirmoji anūkė. O dabar ji – viena iš mano asistenčių. Praleidžia su manimi aikštelėje po dvylika valandų.

– Kokia veikla jus geriausiai atpalaiduoja?

– Galbūt medžioklė. Tik nežinau, ar tai pramoga. Šiuo metu esu Vilniaus medžiotojų klubo „Ąžuolynas“ prezidentas. Stengiuosi išsisukti nuo įvairių pareigų, bet kažkaip nepavyksta. Gal ir gerai, jei kartais pavyksta žmonėms padaryti ką nors gera.

– Ar po dvylikos naujųjų „Giminių“ serijų norėtumėte tęsti šį darbą?

– Turiu vieną svajonę. Ji labai sena. Norėčiau ekranizuoti „Altorių šešėly“. Jau sukurtas ir šio vaidybinio filmo scenarijus. Tačiau kai kas aiškina, kad romano autorius Vincas Mykolaitis-Putinas nenorėjo, kad su jo kūriniu būtų daroma kažkas panašaus. Alytaus dramos teatras pagal šį kūrinį yra pastatęs spektaklį. Tai mano paskutinė ir didžiausia svajonė.

– Tikėkimės, kad vieną dieną ir ji išsipildys...