Praėjus dvidešimčiai metų nuo ekranizacijos pagal rašytojo Irvine‘o Welsho knygą „Traukinių žymėjimas“ pasirodymo, Danny‘is Boyle‘as kviečia gero kino mėgėjus pasinerti į antrąjį, ne ką mažiau intriguojantį ir savo stiliumi nenusileidžiantį serijos filmą, kurio pamatu šįkart tapo kita minėto rašytojo knyga „Porno“.
Apie ką mes čia...
Prieš dvidešimt metų apvogęs savo draugus ir pasisavinęs šešiolika tūkstančių svarų, Rentonas sugrįžta į gimtąjį Edinburgą, kuriame jam ant kulnų lipa praeities šešėliai. Jis susitinka su senais bičiuliais Bulve ir Saimonu, kuriuos kadaise įskaudino, ir bando ištaisyti visas padarytas klaidas. Tačiau jo viešnagės metu laisvėje atsiduria Begbis, kuris dvidešimt metų svajojo, kaip draskys Rentono kūną į gabalus. Akivaizdu, kad Rentonas atvyko į Edinburgą savo laidotuvėms, apie kurias jis nenutuokė net baisiausiame sapne...
Kūrinio vidus
Kai 2014 metais buvo paskelbta, jog Danny‘is Boyle‘as ruošiasi kurti „Traukinių žymėjimo“ tęsinį, pagalvojau, jog tai visai nebloga idėja, ypatingai dėl to, jog paskutiniais metais kino ekranuose galima buvo pasigesti tokio pobūdžio ir stiliaus filmų, nes vieninteliu geru ir tikrai vertu dėmesio filmu tapo 2013 metų projektas „Purvas“. Kartu tai buvo puiki galimybė pamatyti dar vieną nuostabaus rašytojo Irvine‘o Welsho knygos ekranizaciją. Tačiau dėl įsipareigojimų studijai „Universal Pictures“, kuriai režisierius privalėjo sukurti biografinę dramą apie Steve‘o Jobso gyvenimą, „Traukinių žymėjimo“ pratęsimo pasirodymas kino ekranuose buvo užvėlintas. Ir dabar, po trejų metų nuo projekto paskelbimo, jis jau visu gražumu demonstruojamas kino salėse.
Prieš pradedant analizuoti filmą, iš karto noriu perspėti kino entuziastus, jog nemačius pirmos dalies neverta eiti žiūrėti antros, nes visi įvykiai ir veikėjų sprendimai paremti pirmojo filmo istorijos padariniais. Na, o tiems žmonėms, kurie kažkada buvo matę pirmą dalį, vertėtų peržiūrėti ją dar kartą, kad antrosios dalies peržiūra būtų dar smagesnė.
Iš juostos laukiau labai daug, nes 2002 metais išleista knyga „Porno“, kuri tapo „Traukinių žymėjimo 2“ pagrindu, buvo išties nuostabi ir daugiasluoksnė, nes joje didžiausias dėmesys buvo skirtas veikėjų psichologiniams portretams. Ir, kino salėje pasižiūrėjus šią juostą, tenka prisipažinti, jog antrasis Danny‘io Boyle‘o filmas visiškai nenuvilia. Tai labai kokybiška romano „Porno“ ekranizacija, o taip pat ir gerai apgalvotas 1996 metais pasirodžiusios istorijos tiesioginis tęsinys, kurio veiksmas nukelia mus dvidešimčia metų į priekį, į dabartinius laikus.
Filmo pradžia nuteikia labai žvaliam ir nutrūktgalviškam veiksmui ir, žinoma, ne ką mažiau intriguojančiai siužetinei linijai. O viskas dėl to, jog ekrane pristatomi visų mylimi, tik jau pasenę veidai – Begbis, Rentonas, Bulvė ir Saimonas. Vien tik pamačius Rentoną užplūsta tokia didelė nostalgija paauglystei, kai „Traukinių žymėjimą“ daugelis buvo matę per VHS kasetes, kuri nepaleidžia iki pat filmo galo. Tikrai taip. Filams mane įtraukė nuo pat pirmų jo rodymo akimirkų, jog nepastebėjau, kaip greitai prabėgo laikas. Juostos trukmė gi nėra tokia ir maža – beveik 120 minučių.
Siužetinė linija žymiai skiriasi nuo pirmosios dalies, nes pačiai istorijai trūksta jaunatviško maksimalizmo. Visgi visi herojai jau gerokai virš keturiasdešimties metų, jie į gyvenimą žiūri visiškai kitokiomis akimis ir, kas svarbiausia, jie turi svarbios gyvenimiškos patirties, kuri jiems padeda išlikti gyviems šiame žiauriame pasaulyje. Ir kaip jau galima suprasti, visa istorija laikosi ant keturių veikėjų pečių. Todėl į filmą galima žiūrėti iš keturių, visiškai skirtingų perspektyvų, kurios leidžia pamatyti skirtingai atrodančias situacijas kiekvieno herojaus akimis. Ir kiekviena situacija yra pateikiama labai sklandžiai, kas leidžia dar labiau atsiskleisti pagrindiniams juostos herojams. Įdomu ir tai, jog pernelyg daug nepasakojama apie tuos dvidešimt metų, kurie tampa tiltu tarp pirmosios ir antrosios dalies įvykių. Žiūrovai patys turi nuspėti, kas įvyko per tuos du dešimtmečius, kurie ne taip ir kardinaliai pakeitė pagrindinių veikėjų gyvenimo filosofijas.
Nenoriu atskleisti pagrindinių herojų motyvų ir jų poelgių šiame filme, bet jie tikrai verti dėmesio, kaip ir subtilus humoras, nukeliantis į beprotišką, naują technologijų apsuptą žmonių pasaulį, iš kurio neįmanoma ištrūkti. Režisierius kaip ir leidžia suprasti, jog didžiausiu blogiu šioje juostoje yra ne heroinas, kuris buvo labai stipriu ginklu pirmajame filme, naikinantis jaunų žmonių gyvenimus, o technologijos. Mes nuo jų esame priklausomi netgi labiau, nei narkomanai nuo narkotikų, o tai tikrai liūdna. Todėl Rentono monologas restorane yra toks aktualus šių dienų žmonių gyvenimams, kurie, galima sakyti, egzistuoja tekėdami pasroviui.
Antroji juosta skiriasi dar ir tuo, jog tai nėra labai šokiruojantis savo vaizdais projektas, kaip pirmasis filmas, kuriame šleikštulys ir purvas taip ir liejosi laisvai iš ekrano pusės. Bet tai ir gerai, nes juosta išlaiko pirmtako energiją ir išskirtinį stilių, kartu stengdamasi būti savarankišku projektu, nekopijuojančiu tų pačių elementų, kurie buvo taip gerai įmontuoti 1996 metų filme.
Pabaigai norėčiau pridurti, jog šis filmas gal ir nebuvo būtinas, bet jo pasirodymas tapo savotišku įvykiu kine, kuris leido pasinerti į praeitį ir į tuos laikus, kai jauni žmonės laiką leisdavo su draugais žaisdami futbolą ir bėgiodami, o ne įstrigę prie kompiuterių ir būdami bičiulių apsuptyje kokiame nors bare nepaleisdami mobiliųjų telefonų iš rankų. Juosta verta peržiūros kine, todėl rekomenduoju visiems gero kino mėgėjams pasižiūrėti šį projektą ir pasimėgauti visais jo privalumais.
Techninė juostos pusė
Kaip žinia, daugumai „Traukinių žymėjimas“ asocijuojasi dar ir su gerai sukaltu garso takeliu, kuris tapo tam tikra vizitine filmo kortele. Ir tai nenuostabu, nes kai filme skamba Iggy Pop ar Blur dainos, tai filmas tampa dar labiau išskirtinis. Ir čia, antrajame filme, reikalai išlieka tokie pat geri.
Filme skamba labai daug kietų ir energijos kupinų dainų, kurios sugeba sukurti labai įtemptą ir kartu patraukliai atrodančią filmo atmosferą. Todėl skambant grupės Queen hitui „Radio ga Ga“ ar Iggy Pop dainai „Lust for Life“ juosta įgauna dar daugiau spalvų ir šarmo.
Kameros darbas taip pat sužavi. Puikiai nufilmuotos scenos, kuriose veikėjai pakliūva į įvairias kvailas ir pavojingas situacijas, o mes tampame tų situacijų liudininkais, matydami viską iš įvairiausių pozicijų. Vien prisiminus sceną tualete tarp Begbio ir Rentono norisi paploti filmo operatoriui, „Oskarą“ už „Lūšnynų milijonierių“ laimėjusiam Anthony‘iui Dod Mantle‘ui.
Vaizdo montažas – tai kažkas nerealaus. Tikrai. Vien tas pirmosios dalies scenų įmontavimas į antrosios dalies siužetinę liniją vertas pagyrų. O ką jau kalbėti apie bendrą istoriją ir siužetinės linijos eigos pateikimą. Labai gerai sujungtos ir keturios herojų istorijos iš jų matomos pozicijos, kas šiam filmui suteikia dar daugiau žavesio. Garso montažas taip pat atliktas preciziškai ir be priekaištų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filme pasirodo nemažai aktorių, tačiau visgi jis priklauso visiems pažįstamam ketvertui, kurio žavesys nė kiek neišgaravo iš aktorių veidų net praėjus dvidešimčiai metų.
Labiausiai man patiko Begbio atlikėjas Robertas Carlyle‘as, kuris paskutiniais metais tapo itin retu svečiu kino ekranuose, o tai tikrai liūdina, nes tai universalus ir puikiai su savo vaidmenimis susidorojantis profesionalas. Kaip ir pirmame filme, taip ir šitame, jis atliko visiško psicho vaidmenį, kuris, beje, filmo metu atsiskleidžia iš dar nematytos pusės.
Ewanas McGregoras, kuris iš viso ketvertuko padarė stulbinančią karjerą Holivude, taip pat puikiai atliko Rentono vaidmenį. Buvo malonu į jį žiūrėti ir matyti personažo metamorfozę, kuri praėjus dvidešimčiai metų yra labai pastebima.
Kiti du aktoriai Jonny‘is Lee Milleris ir Ewenas Bremeris, suvaidinę Saimoną ir Bulvę, irgi nenusileido savo kolegoms ir įkūnijo savo personažus ne blogiau nei pirmoje „Traukinių žymėjimo“ dalyje. Išoriškai kažkiek pasikeitę, tačiau išlikę tokiais pačiais nutrūktgalviais, kuriuos mes ir pamilome 1996 metais.
Verdiktas
„Traukinių žymėjimas 2“ – į nostalgiją apeliuojantis „Oskarinio“ režisieriaus Danny‘io Boyle‘o filmas, kuris savo kitokiu pateikimu beveik nenusileidžia pirmtakui, o kai kuriais momentais netgi lenkia originalą dėl savo brandos ir psichologinės pagrindinių herojų pusės atskleidimo, fone grojant grupės Queen ir Iggy Pop dainoms.
