Na, o kaip Benjaminas Breweris susidorojo su gimininga „Tylos zonos“ ir „Pauksčio narvelio“ idėja? Klausimas, kuris yra vertas aptarimo.
Apie ką mes čia…
Dėl ne itin aiškių priežasčių žmonijos sukurta civilizacija eina į užmarštį. Norėdamas išgelbėti savo du sūnus Tomą ir Džozefą, Polas nusprendžia apsigyventi atokioje fermoje, kurioje nepastebėtai prabėga penkiolika metų. Visą tą laiką jie pragyveno visiškoje nežinioje bei baimėje, nes naktimis lauke siautėja kažkas baisaus, kas gali ne tik juos nuskriausti, bet ir atimti gyvybes. Ir viskas būtų sąlyginai gerai, jeigu ne vieną dieną vieno iš sūnų, Tomo, dingimas. Tad Polui nelieka nieko kito, kaip eiti gelbėti vaiko, kuriam gresia mirtinas pavojus.
Kūrinio turinys
Šios trumpos apžvalgos pradžioje paminėti filmai, tikriausiai, ir tapo šio Benjamino Brewerio sukurto projekto įkvėpėjais, nes kitaip man būtų sunku paaiškinti tiek daug sutapimų dėl pačios koncepcijos ir joje įstrigusios istorijos siužetinių niuansų. Bet nepagalvokite, jog čia bandau kritikuoti šią juostą, nes taip tikrai nėra. Tiesiog tai dar vienas kokybiškas išgyvenimo temą labai ekstremaliose sąlygose pateikęs postapokaliptinio tipo filmas, kuris nepasiūlo beveik nieko naujo, o tiesiog priverčia mėgautis rodomu ekrane reginiu.
Ir tas reginys, tiesą sakant, labai jau patrauklus, nes juosta yra suskaldyta į dvi konkrečias dalis – įvadą į artėjantį košmarą, kuris palaipsniui įgauna puikią įtampos nestokojančią formą, ir nepavydėtiną kraują stingdantį susidūrimą su mirtį siejančiais monstrais. Būtent toks paprastas siužetinis sprendimas ir leido labiausiai įsigilinti į šio filmo privalumą – nenuilstančiai įtemptą siaubo pramogą.
Be to, kas labai svarbu, apie pačią pasaulio pabaigą sukėlusį įvykį filmas nutyli, lygiai taip pat, kaip ir kino hitas „Tylos zona“, kurio sėkmė leido išvysti tęsinį, kuriame nuodugniau buvo papasakota apie visą šią žmonijai nepavydėtiną situaciją.
Tiesa, čia nebuvo joks „spoileris“, o tik paminėjimas to, kas šiam filmui suteikia žavesio. O tuo žavesiu ir tampa nežinomybė bei kūrėjų noras sukelti kuo daugiau intrigos, kad žiūrovas pats bandytų sukurti savo galvoje postapokalipsę sukėlusių įvykių versiją.
Filme turime vos kelis personažus, bet to, manau, pilnai pakanka, nes visas dėmesys yra skirtas Polui bei jo sūnums. Ir šie veikėjai palaipsniui atsiskleidžia kaip įdomios bei empatiją sugebančios sukelti asmenybės. Ypatingai, kai kalbama apie berniukus, kurie privalo priimti sunkius sprendimus ir, tuo pačiu, visais įmanomais būdais saugoti vienas kitą.
Apibendrinant, nes manau, kad ir taip pakankamai daug, ką pasakiau apie šio filmo siužetinius aspektus, manau, jog tai dėmesio vertas ir kino teatrams skirtas reginys, kuris gal ir nėra toks epiškas, kaip „Tylos zona“, bet irgi toks pat įdomiai įtraukiantis savo nenuspėjamais siužetiniais vingiais. Tad įtampos nestokojančią siaubo pramogą šios juostos peržiūros metu tikrai įmanoma gauti.
Techninė juostos pusė
Iš pirmo žvilgsnio filmas atrodo ganėtinai kukliai, bet kaip tik tas kuklumas leidžia patikėti tuo, kas vyksta ekrane vien dėl tikroviškai atrodančių detalių. Meninis apipavidalinimas ir produkcijos dizainas malonus akims, CGI kai kur šlubuoja, bet tai ne itin paveikia patį įspūdį. Na, o dėl kokybiško garso takelio, žvalaus operatoriaus darbo ir sklandaus vaizdo montažo, įtampa ekrane auga su kiekviena filmo rodymo minute.
Aktorių kolektyvinis darbas
Atsigavęs ir toliau besirenkantis įdomius projektus, aktorius Nicolas Cage’as čia irgi pademonstravo savo draminį talentą, tik gaila, kad trumpai, nes jam atiteko antro plano vaidmuo, o pirmuoju smuiku čia grojo Jaedenas Martellas su Maxwellu Jenkinsu. Vaikinai buvo labai įtikinami ekrane, o tai leido filmui įgauti dar ir stiprią dramaturgiją.
Verdiktas
„Arkadija“ – įtempto siužeto, tikroviškas ir tam tikrais momentais šiurpą sugebantis sukelti siaubo trileris, kuris ne tik gali laikyti žiūrovą nežinioje iki pat finalo, bet ir kartu leidžia pasimėgauti įnirtingai pateikta išgyvenimo drama postapokaliptiniame pasaulyje su Nicolasu Cage priešaky.
Filmo anonsas: