Apie šios juostos kūrybines problemas ir kelis ne itin pavykusius perfilmavimus buvo tiek rašyta, jog šiuo atveju net nesivarginsiu nieko minėti. Visa tai išties ryškiai atsiliepė finaliniame į kino ekranus atkeliavusiame filmo „Akvamenas 2: prarasta karalystė“ variante, kurio režisieriumi tapo vienas žymiausių XXI amžiaus siaubo žanro virtuozų Jamesas Wanas.
Na, o koks gi tas galutinis filmo variantas ir ar kūrėjams bent jau pavyko deramai atsisveikinti su šia serija, perduodant viską į Jameso Gunno rankas? Tuoj sužinosite.
Apie ką mes čia…
Norėdamas atkeršyti už visišką pažeminimą ir tuo pačiu tragišką tėvo mirtį, Deividas Keinas, plačiau žinomas kaip Juodoji Manta, po ilgų paieškų suranda legendomis apipintą artefaktą – paties karaliaus Atlano Juodąjį Trišakį, kurio galia yra tokia milžiniška, jog su juo jis galėtų pagaliau stoti į kovą su savo senu priešu Akvamenu. Sužinojęs apie tai ir tuo pačiu neturėdamas kitos išeities, Akvamenas nusprendžia kreiptis pagalbos pas tą, kuris jį kažkada išdavė – savo brolį Ormą. Bet ar jiems pavyks atsilaikyti? Nežinia, bet tik nuo jų pastangų priklauso viso povandeninio pasaulio likimas.
Kūrinio turinys
Peikti šio filmo man visiškai nesinori, nes savo laikais pirmasis „Akvameno“ filmas man suteikė išties labai smagų laiką kino salėje, todėl netgi laukiau jo tęsinio, kuris turėjo pasirodyti dar prieš metus. Tačiau dėl kilusio skandalo su Amber Heard ir konkurencijos su „Įsikūnijimu“, buvo nuspręsta juostą perkelti į kovą, o po to galiausiai į kalėdinį laikotarpį, kad bent jau ten šis paskutinis Zacko Snyderio kino visatos pasispardymas atneštų bent kažkiek pinigų.
Ir nors kino studija pati nelabai tikėjo antrojo „Akvameno“ filmo sėkme, čia aš norėčiau apginti šį Jameso Wano surežisuotą projektą, kuris gal ir nėra toks ryškus savo nutrūktgalvišku siužetu bei „vežantis“ kaip pirmasis solinis „Akvameno“ filmas, bet kaip ne kaip, jis bent jau išlaiko pirmojo filmo dvasią bei tuo pačiu neatrodo taip nykiai kaip kai kurie paskutiniai „Marvel kino visatai“ priklausantys filmai ar serialai. Todėl taip, šiame filme aš praleidau visai neblogą laiką, o atsižvelgus dar į tai, jog jį pasižiūrėjau „IMAX“ salėje, įspūdžiai buvo dar geresni.
Pats siužetas, tiesą pasakius, yra labai primityvus ir visiškai atkartojantis 2013 metų „Marvel“ kino studijos juostą „Toras 2: Tamsos pasaulis“. Nors toks pasikartojimas rėžia akis, originalumo stoka nesujaukia bendro pojūčio, nes filmas įgauna savotiško „porininkų“ tipo filmo pavidalą. Be to, daugiau yra atskleidžiama apie Akvameno karalystę bei pateikiamos kai kurios visai įdomiai skambančios legendos apie povandeninį pasaulį, lyg jos būtų atkeliavusios tiesiai iš senovės Graikijos mitologijos. Tad čia, mano nuomone, buvo sužaista visai taikliai.
Bet tenka pripažinti, jog noras pašalinti kai kuriuos personažus iš istorijos bei sumažinti tam tikrų komiksinių įvykių svarbą, filmui išėjo ne į naudą. Dėl to ekrane gauname tokį chaosą ir nerišliai sudėliotą siužetinę liniją, jog kartais galima tiesiog susipainioti įvykių sekoje, o tai rimtai pakenkė bendrai dramaturgijai. Gerai, kad tokių momentų juostoje nėra tiek daug, nes kitaip tektų žiūrėti kažkokį idėjų kratinį, o ne vientisą pasakojimą vystantį filmą.
Su personažais filme kaip ir viskas neblogai. Turime čia herojų, antiherojų ir antagonistą, nieko naujo neparodantį, nes tai labai stereotipiniai ir šabloniniais motyvais įkvėpti veikėjai, kurių banalūs veiksmai yra nuspėjami kaip ir daugelyje tokio tipo „DC“ ar „Marvel“ komiksais paremtų filmų. Bet pykti dėl to, manau, nereikia, nes einant žiūrėti tokio pobūdžio kiną iš anksto galima nuspėti, kaip jis pasibaigs ir kokius „netikėtus“ siužetinius sprendimus bandys įtraukti kūrėjai, norėdami nustebinti žiūrovą. Bet dėl Meros siunčiu savo komplimentus. Labai geras sprendimas buvo su ja taip pasielgti.
Veiksmo filme daug. Taip, jo tikrai daug, bet nieko naujo šiame plane irgi nėra, todėl nenustebsiu, jeigu kai kuriems žiūrovams gali pasirodyti, jog ekrane buvo pristatyti kadrai iš pirmos dalies, nes jokio išskirtinio individualumo filmo veiksmo epizoduose tiesiog nėra.
Nemanau, ar verta čia daugžodžiauti, pasakysiu, jog išėjo visiškai standartinis „DC“ kino visatai būdingas reginys, kuris nesulaukia plojimų, bet ir nepriverčia jaustis blogai vien dėl to, jog šio filmo peržiūros metu žiūrovams yra suteikiama lengva pramoga. Pramoga, kuri dar ir pavirsta į visai garbingą atsisveikinimą su dešimt metų vystoma serija.
Techninė juostos pusė
Užsiminiau, jog filmas siužetiškai neturi jokių išskirtinių bruožų ir beveik nesiskiria nuo pirmosios dalies, kas yra visiška tiesa, bet ir techniniame plane tai lygiai toks pat spalvingas ir CGI efektų prifarširuotas projektas. Tad nieko naujo nepasakysiu šiame plane, ko nepasakiau apžvelgdamas pirmąją dalį.
Efektai įspūdingi, nors ir ne tokie tikroviški kaip to norėtųsi, garso takelis žvalus ir turintis nemažai epiško skambesio, o kameros darbas tampa tikru privalumu veiksmo prifarširuotuose epizoduose. Vaizdo montažas tik kartais atrodo pernelyg chaotiškai, o garso montažas galingas, dėl ko kino salėje ši juosta iš techninės perspektyvos pasiteisina kuo puikiausiai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Manau, kad Jasono Momoa pasirinkimas Akvameno vaidmeniui buvo kaip niekad taiklus, todėl tiek pirmame filme, tiek ir šiame jis atiduoda visą save, sukurdamas labai charizmatišką ir žiūrovams patrauklų personažą. Tad priekaištų jam jokių. Taip pat manau, kad filme visai gerai pasidarbavo Patrickas Wilsonas, Yahya‘as Abdulas-Mateenas II-asis, Dolphas Lundgrenas, Temuera Morrisonas ir epizodiškai ekrane pasirodęs Vincentas Reganas karaliaus Atlano amplua. Ar filme yra kokių nors staigmenų? Na, yra, bet jų tiesiog neatskleisiu.
Verdiktas
„Akvamenas 2: prarasta karalystė“ – beveik toks pat linksmas, nutrūktgalviškas ir banaliai žavus Jameso Wano surežisuotas projektas kaip ir 2018 metais pasirodęs pirmasis filmas apie Akvameno nuotykius, kuris tampa finaliniu akordu dešimtmetį trukusiai Zacko Snyderio kuruotai „DC kino visatai“. Ir nors ši juosta nedovanoja visiškai nieko naujo, ko mes nebūtume matę anksčiau, ji, kaip ten bebūtų, suteikia paprastą, bet kartu visiškai nenuobodžią pramogą kino salėje.
