– Su tėčiu ir liaudiškos muzikos kapela „Pivašiūnai“ ant scenos užlipote būdamas ketverių. Iš ko paveldėjote scenos trauką ir muzikinius gabumus?
– Nežinau, galbūt tai genai – ir mama, ir tėtis dainavo. Tėtis ir armonika grojo. Pivašiūnuose buvo tokia „Neišsipildžiusių svajonių“ kapela. Su tais vyrais aš ir į sceną pirmą kartą užlipau per „Dzūkų godų“ festivalį. Tąkart buvau apdovanotas kaip jauniausias dalyvis.
– Apie jūsų talentą dainuoti televizijos žiūrovai nedaug tebuvo girdėję. Išgarsėjote staiga, kai tapote Lietuvos karaokės čempionu ir laimėjote Baltijos šalių karaokės konkursą „FinBaltic Karaoke Qeen and King“, buvote pavadintas karaliumi. Iš kur tokia sėkmė?
– Pirmiausia su dainavimu aš Lietuvoje niekur į viešumą labai ir nesiveržiau. Mano manymu, norint ką nors rimtai daryti, reikia tą sugebėti, daug tobulintis. Sau esu labai kritiškas – man dar reikia daug vokalo pamokų. Kaip mėgėjas, karaokę traukiau Vilniaus karaokės klubuose.
– Dainuoti mokotės pas vokalo dėstytoją koncertmeisterę Ireną Novikienę. Kai sekasi? Galbūt jau pasirengėte profesionaliai scenai ir netrukus jus ten išvysime?
– Tinkamai valdyti vokalą reikia mokytis ne vienerius metus. Mano mokytoja stebuklingu būdu man išaiškino, kaip ir iš kur garsas atsiranda, kaip jį valdyti. Bet juk mokytis pradėjau tik pernai rugpjūtį, galima sakyti, turiu tik pradmenis. Nors mokytoja mane už pažangumą giria.
– Ar karaokę vis dar mėgstate, kokias dainas, muziką labiausiai, kur dainuojate?
– Šiuo metu karaokę rečiau dainuoju, nes daug laiko skiriu „Žvaigždžių duetams“. Kai projektas aprims, vėl dainuosiu Vilniaus klubuose, jų žinau keletą. Nors karaokė yra balso varginimas. Dainuoju įvairias dainas, muzikos net neskirstau į užsienio ar Lietuvos. Mano repertuare gali būti „Queen“, Robbie Williamso ar Lino Adomaičio, Andrade Hokšilos dainų, nuo lyrinio roko iki sunkiojo metalo. Karaokė yra pramoga. Nėra blogos muzikos ar atlikėjų, yra tik dainos, kurios traukia arba ne.
– „Žvaigždžių duetuose“ su Mia esate lyderiai, bent jau vieni iš jų. Ar to tikėjotės, ar jums tai yra svarbu? – Šiandien esame lyderiai, rytoj jais galime nebebūti. Tikėtis lyderiauti yra naivu, to nesuplanuosi. Tiesiog labai nuoširdžiai stengiamės dirbti. Pirmiausia siekiame, kad tas darbas patiktų mums. O jei taip yra, tai patinka ir žiūrovams, pasirodymas būna įvertintas. Juk tokiuose projektuose ar konkursuose niekaip nenuspėsi, kas bus pirmas, kas laimės. Pavyzdžiui, Eurovizijos dalyviui gali sutrukdyti ir tokia, atrodo, smulkmena, kaip vienos valandos miego trūkumas.
– Kaip manote, kuo jūs ir jūsų duetas patinka žiūrovams? Ko sėdintiesiems prie žydrųjų ekranų reikia?
– Visiškai nenusimanau, ko žiūrovams reikia. Tiesiog išspaudžiu maksimumą širdies per kiekvieną pasirodymą, daina išreiškiu tai, ką noriu pasakyti. Tokio recepto, ko žiūrovui reikia, nežinau.
– Galvojate apie pergalę?
– Priklauso, kaip į tai pažvelgsi. Atsakysiu nuvalkiota fraze: blogas karys, nenorintis būti generolu. Būtų kvaila nenorėti pasirodyti gerai. Kiekvienas įvertinimas yra didžiulis paskatinimas ir įpareigojimas padaryti dar geriau. Projekto pradžioje manęs paklausė, ar noriu laimėti. Atsakiau, kad tikiuosi neiškristi anksčiau, nei pats vertinu ir nusistatau savo galimybes. Norėjau, kad mūsų duetą išgirstų. O dabar jau sunku save vertinti, tai tegu bus komisijos ir žiūrovų darbas. Nesinori nei girtis, nei nusipeikti, tik pataisyti klaidas. Visi dalyviai tobulėja – ir iš dainavimo duoną valgantys profesionalai, ir mes, mėgėjai.
– Mią pažįstate apie septynerius metus, tačiau artimai nebendravote. Ar po įvairių viešumoje aptartų skandalų turėjote susidaręs apie scenos partnerę išankstinę nuomonę? Ar ji pasikeitė?
– Žinoma, kad apie ją nuomonę turėjau. Nebuvom labai artimi draugai, bet nebuvom ir tie, kurie prasilenkdami gatvėje nepasisveikina. Tačiau nuomonę buvau susidaręs ne iš spaudos išpūstų skandalų, o iš mūsų bendravimo. Sutikdamas dalyvauti drauge su Mia „Žvaigždžių duetuose“ nebijojau, kad skandalai pakenks – žinau, kad ji nėra iš tų dainininkių, kurios skandalus kuria specialiai. Nuomonė apie Mią nepasikeitė ir dabar – ko tikėjausi, tas ir vyksta. Smagu, kad abu į projektą žiūrim rimtai, nors jis nėra nė vieno iš mūsų gyvenimo tikslas.
– Gal išduosite, ar viešinami nesutarimai tarp „Žvaigždžių duetų“ dalyvių, pavyzdžiui, Mios ir Ruslano Kirilkino, yra reklaminis triukas, ar iš tiesų projekte atmosfera įkaitusi?
– Jei kalbate apie kai kuriuos Ruslano pasisakymus spaudoje, tai, manau, kad jam tiesiog tuo metu buvo bloga nuotaika, jis leptelėjo, ir viskas. Gal spaudoje viskas aštriau atrodo, tačiau įtampos jokios nejaučiame. Tikrai negirdėjau projekto dalyvių apkalbų, niekas negalvoja, kas laimės ir kaip vieni kitus turėtume sužlugdyti, nors jau „Žvaigždžių duetai“ įpusėjo. Visų bendravimas natūralus, draugiškas, aršių kovų bet kokiomis priemonėmis nėra.
– Kaip įprasta, jus turėjo suporuoti su Mia, tačiau jau girdisi, kad Mia patinka Mundžiui ir dėl to net Rūta pavydi. Kaip išsisukote ir neatsidūrėte Mundžio vietoje, o jūsų žmona Gina – Rūtos?
– Natūralu, kad tie, kurie daug laiko praleidžia kartu, anksčiau ar vėliau būna suporuoti. Gal aš aklas, bet jokių porų nematau, nesamas poras daryti yra nerimta. Mes su Mia kartu repetuojam, bet su kokiu Andriumi Bružu ar Mundžiu papietaut nueinam. Gal vyrai nebus pradedami piršti? Mano žmona tai dar prieš projektą pasakė: jeigu suporuos ir iš to bus nauda, tai tegu.
– Kalbėjote, kad iki profesionalių dainininkų neužaugote. Kaip įvertintumėte profesionalią Lietuvos muzikinę padangę? Ar yra joje tokių personų, kurioms ten iš tiesų ne vieta?
– Gerai taip, kaip yra. Jeigu žmogui scenoje ne vieta, jis turi pats tai pajusti. Jei nesupranta, klausytojas greit nutildo. Lietuvos muzikinė scena nėra labai prasta, turime tikrai daug puikių atlikėjų.
– Kartodrome lenktyniaudamas elektrokartu su verslininke Daura Zenkevičiūte „Žvaigždžių duetų“ lenktynėse pasirodėte geriausiai. Iš kur mokate valdyti kartą?
– Kartai mano gyvenime atsirado atsitiktinai. Pernai pavasarį buvo žvaigždžių turnyras ir aš netyčia, visai nemokėdamas vairuoti karto, laimėjau. Kaip prizą gavau metinį abonementą. Aišku, jį išnaudojau maždaug per pusantro mėnesio, nes tapau dažnu kartodromo lankytoju. Kartai – mano hobis.
– Jeigu neturėdamas važiavimo kartais patirties laimėjote prieš metus vykusį turnyrą, tai galbūt lenktyninės praktikos įgijote keliuose?
– Toli gražu ne – keliuose aš kaip tik ramiai ir paprastai važiuoju. Nuo dvylikos metų tėtis leido sėsti prie automobilio vairo, praktikavausi kaimo keliuose, keturiolikos, kai leido įstatymai, jau pradėjau mokytis vairuoti. Atsimenu, kai tėtis pasakė, kad mašina turi plaukti. To išmokau ir stengiuosi prie vairo neišsidirbinėti. Tik išskirtiniais atvejais aštriau pavairuoju.
– Girdėjome ir apie dar vieną jūsų aistrą – oro balionus. Kuo patraukia jus tokie užsiėmimai? Ar esate adrenalino fanatikas?
– Oro balionai – mano didžioji aistra ir pomėgis. Jau trejus metus jais skraidau. Tačiau dėl adrenalino nesutinku. Skraidyti yra saugiau, nei, pavyzdžiui, važiuoti automobiliu. Tuo labiau kad aviacijoje oro balionų avarijos yra itin retos, tai yra viena iš saugiausių transporto priemonių. Todėl adrenaliną atmetu. Tiesiog nuo mažens žinojau, kad skraidysiu, tik nebūsiu kosmonautu, kaip kiti berniukai svajojo. Kuo tikėjau, tas ir išsipildė. Reikia gyvenime viską išbandyti, juk nežinai, kas patiks.
– Publicistikos laida „Abipus sienos“ gyvuoja jau nuo 2004-ųjų. Kas labiausiai, akivaizdžiausiai pasikeitė nuo pirmųjų laidų?
– Temos, laidos formatas išliko, apie profesionalumą – ne mums spręsti, nors tikiu, kad į priekį pažengėme. Svarbiausiai, kad išlikome tokie pat artimi žiūrovams. Aišku, turime kitą techniką, pakito vaizdo, garso kokybė. Buvome TV3, dabar esame LNK, tačiau abi televizijos turi vienodas galimybes pasiekti žiūrovą.
– Teko narplioti įvairiausias kriminalines situacijas, gilintis į netikėčiausius įvykius. Kurie vis dėlto sukrėtė labiausiai?
– Kiekviena tema ir istorija paveikia, juk reikia į žiūrovų likimus įsigilinti. Galbūt išskirčiau tragišką Utenos dviratininkų istoriją, kai per avariją du vaikai žuvo, du buvo sužaloti. Nelaimė visus labai sukrėtė. Su vaikų tėvais iki šiol dar pabendraujame.
– Kas jus labiausiai traukia, domina gilinantis į kokią skandalingą ar tragišką istoriją?
– Man įdomu tai, kas sudėtinga, ką galiu pats išsiaiškinti. Kaskart norisi atrasti ką nors įdomaus, nežinomo, istoriją ištirti pačiam. Tegu tik būna sunkiau, daugiau kliūčių.
– Gal išduosite, ar yra tekę laidą dėl įdomumo „pritempti“, šį tą sukurti? Arba nusižengti žurnalisto etikai taip, kad dėl to vėliau graužtų sąžinė?
– Galiu užtikrinti, kad dar nesigraužiau nė dėl vieno siužeto. Buvo gal kokių pora klaidelių, pavyzdžiui, kartą negalėjau paminėti vardo, o eteryje jį pasakiau. Tačiau tai buvo ne iš piktos valios, netyčia. Specialiai dėl reitingų žurnalisto etikai ar įstatymams nesu nusižengęs – tai ne man, sau to neleisčiau. Nors žinau laidų, kuriose parodytos istorijos būna sukurtos, sugalvotos, apipintos nebūtais dalykais – dėl populiarumo.
– Ar esate sulaukęs po laidų pasirodymo eteryje grasinimų, galbūt yra tekę patekti į kokią nemalonią situaciją?
– Apie mane net buvo interneto svetainė sukurta – koks aš esu blogas žurnalistas, kad ketinu 70 tūkstančių litų pasisavinti. Svetainė atsirado po reportažo apie verslą norėjusią įkurti šeimyną. Tuomet viena moteris savus pinigus investavo, tačiau su verslu buvo baigta. Norėjome nukentėjusiajai padėti pinigus susigrąžinti. Taip tapome blogiečiais. Visada taip būna, juk istorijos turi dvi puses: vienai esu geras, kitai – blogas. Buvo ir tokių situacijų, kai herojus pats muša, pats ir rėkia. Esame pas vieną nuskriaustą moterį atvykę, o paaiškėjo, kad ji nori pasipelnyti. Buvo ir tokia istorija, kad viena žuvusio vaiko mama pasiskundė, koks kaimynas jai blogas. Išsiaiškinome, kad kaimynas padeda – pavyzdžiui, davė arklį žemei suarti ir bulvių pasodino, o ta moteris jų net nusikasti nesugebėjo. Tai, ką galvoju apie tokius herojus, sąžinė man neleidžia nutylėti – pasakau.
– Ar yra minčių apie kokį kitą projektą, laidą?
– Anksti dar. Kol esu naudingas dabartiniame savo darbe, tol ir dirbsiu. „Abipus sienos“ dar viršūnės nepasiekė, nuo kurios suprasčiau, kad jau taškas, nieko gero nepadarysime, reikia trauktis. Siekti dar yra ko, o ir ko nors geriau dirbti nesugebu.
– Kas jums yra laimė? Ar daug trūksta iki jos?
– Įdomu, kodėl pastaruoju metu manęs visi to klausia? Ir bičiulė neseniai skambino, teiravosi, ar esu laimingas. Turiu pasakyti kaip tikras lietuvis – nėra man kuo skųstis. Nieko netrūksta: turiu darbą, puikią žmoną, dar ir padainuoti leidžia – esu laimingas.
