Bendras Šimonių girios plotas 13,5 tūkstančio hektarų. Iš rytų į vakarus ji driekiasi 16 kilometrų. Giria ošia ant poledyninio laikotarpio deltinių smėlių kontinentinių kalnagūbrių, todėl net 70 procentų jos teritorijos yra smėlio ir priesmėlio dirvožemiai. 60 procentų girios užima pušynai, 24 procentus – beržynai, 13 procentų – eglynai ir tik 3 procentus – kiti medynai.
Kupiškio miškų urėdijos Šimonių girininkijos girininkas Genadijus Smirnovas, kitaip nei Panevėžio miškininkai, sakė didelių problemų dėl niokojamų poilsiaviečių neturįs. Anot jo, girininkijoje yra dvi poilsiavietės, pažintinis takas ir 17 atokvėpio vietų. Tačiau ir Šimonių girioje nuo šiukšlintojų ir rašinėtojų neatsiginama. Ypač giria kenčia prasidėjus uogavimo ir grybavimo sezonui.
Pažintinis takas „į girią“
G.Smirnovas pirmiausia paminėjo girininkijos pasididžiavimą – Papučkinės poilsiavietę ir šalia jos esantį pažintinį taką „Į girią“. Poilsiavietėje pastatyta originali pavėsinė, įrengta keletas sūpynių, pastatytas krepšinio stovas su originaliu mediniu lanku, yra tualetas, laužavietė. Maždaug pusės kilometro ilgio su įvairiais atsišakojimais pažintinis takas grįstas drebulinėmis lentomis, todėl jis pritaikytas važiuoti neįgaliesiems.
Šalia tako įrengta keletas atokvėpio vietų su suolais ir stalais, šiukšliadėžėmis ir net labai originaliu tualetu. Takas nutiestas taip, kad juo žingsniuodamas galėtum susipažinti vos ne su visa girios augmenija. Tam tikrose tako vietose pastatyti stendai, o juose – informacija apie atitinkamos vietos augmeniją. Einant taku galima iš arti susipažinti su beržynu, drebulynu, alksnynu, spygliuočių ir mišriuoju mišku, aukštapelke, žemapelke, žvilgtelėti į Iženo telmologinį (pelkių) draustinį, kuriame birželio mėnesio pradžioje nuostabiai gražiai žydi balti gailiai.
Vietomis paliktas originalus miškas su netvarkomomis išvartomis, nulūžusiais medžiais. Palikta stovėti net didžiulė nudžiūvusi pušis. Tako pradžioje girios įvairovę pagyvina ne tik žemuogynas, išsikeroję paparčiai ir įvairūs uogienojai, bet ir besivyniojantys apyniai.
Kenčia tik nuo šiukšlintojų
Kita mėgstama girininkijos poilsiavietė – „Prie grybo“. Girioje yra ir daugiau lankomų vietų, tvarkomi bei prižiūrimi girios keliai ir keliukai, todėl važiuoti lengvuoju automobiliu čia nėra jokių problemų.
Girininkas akcentavo, kad prasidėjus uogavimo ir grybavimo sezonui į girią suvažiuoja daug žmonių. Tačiau, anot jo, ir dabar bent pažintiniame take „Į girią“ lankytojų netrūksta. Pasiteiravus, ar nuo lankytojų nenukenčia miško įrenginiai, G.Smirnovas sakė spjaunąs per kairį petį: „Žmonės saugo tai, ką įrengėme jų patogumui, kol kas niekas nieko nelaužo.“ Jis neslėpė, kad pavėsinės aprašinėjamos, prišiukšlinama, tačiau tam tvarkyti didelių sąnaudų nereikia. „Šiukšles renkame patys, labai padeda moksleiviai, organizuojantys talkas“, – kalbėjo girininkas.
Lankomų objektų yra ir Anykščių miškų urėdijai priklausančioje Šimonių girios dalyje. Šalia Anykščių–Panevėžio ir Kupiškio–Utenos kelius jungiančio kelio įsikūrusi Mikierių girininkija. Prie pat jos įrengti ekspoziciniai aptvarai, kuriuose ganosi 46 danieliai, 7 muflonai (patinas ir šešios patelės), 3 dėmėtieji elniai ir šernų porelė. Girininkijos darbuotojai aiškino, kad gana neseniai danieliai numetė ragus, tačiau nauji ragai – pantai – per tris mėnesius vėl atauga ir nusivalo.
Tiltas į bažnyčią
Visai netoli nuo Mikierių girininkijos yra poilsiavietė „Tiltas“. Jai pavadinimą davė nuo senų laikų per Šventosios upę vedęs kabamasis, vadinamasis beždžionių tiltas. Juo Mikierių ir kitų aplinkinių kaimų žmonės eidavo į kitoje Šventosios pusėje stovinčią Inkūnų bažnyčią. 2002 metais medinis kabamasis tiltas pakeistas tvirtu, šiuolaikiniu, metaliniu kabamuoju tiltu, šalia kurio įrengtos kelios poilsiavietės, pastatyti suolai ir stalai, įrengtos laužavietės. Korespondentams lankantis prie tilto, poilsiavietėje užkandžiavo trys merginos, dviračiais atvažiavusios iš Anykščių ir įveikusios 23 kilometrus. Jos sakė už miesto pailsinčios nuo triukšmo, girioje pasisemiančios energijos, todėl į gamtą išvykstančios labai dažnai.
Perėjus tiltą, iš pradžių dar vingiuoja platesnis keliukas, tačiau į už gero puskilometrio nuo tilto esančią medinę, geltonai dažytą bažnyčią veda vos įžiūrimas takelis. Aplink nėra jokio kaimo, todėl keista vidury girios matyti gana gerai prižiūrėtą bažnyčią. Tačiau ne pirmą kartą prie tilto atvažiuojančios dviratininkės tikino, kad bažnyčia veikia ir į ją susirenka žmonių.
Poilsiavietės mokamos
Važiuojant nuo Mikierių Kupiškio–Utenos kelio link, atsiveria nuostabi Šventosios kilpa ir smėlėtas maždaug 15 metrų aukščio skardis. Šalia įrengta „Skardžio“ poilsiavietė, teritorija neblogai tvarkoma. Tačiau kelio link artėjantis skardis ir neseniai ant šlaito nugriuvę medžiai rodo, kad gana aktyviai vyksta upės kranto erozija, ir, jei nebus susirūpinta, skardis pradės kėsintis į visai šalia esantį žvyrkelį. Beje, dauguma poilsiaviečių yra išnuomotos privatininkams. Jose esantys stendai informuoja, kad vieta palapinei ir nameliui ant ratų kainuoja 7 litus, vieta automobiliui – 4 litus, vieta nameliui ant ratų –10 litų.
Dar vienas šalia minėto kelio lankytinas gamtos objektas – Priepodo ežeras. Paežerėje pastatyta keletas poilsiaviečių, kuriose raudonais ir juodais dažais išpurkšti užrašai – „Panevėžys“. Šioje poilsiavietėje irgi nemažai lauko stalų ir suolų, į ežerą veda nedidelis lieptelis, prie kurio patogu maudytis, priplaukti ar išplaukti valtimi.
