Bet tik atvažiavę Alytun, nutarėm nevažiuoti traukiniu ir tranzuoti. Deja, nepasitaikė gerų dėdžių, kurie mus toli pavėžėtų - visi vis po kokius 20 km., tai taip bedardėdami ir beklaidžiodami jau Lenkijos žemėje, per visą dieną šiaip ne taip pasiekėme Varšuvą ir visgi sumąstėm pasinaudoti geležinkelio paslaugomis, nes kitaip nebūtume spėję į Paradą. Ir še tau, kol Varšuvoje susiradome geležinkelio stotį, o paskui susišnekėjome su lenkėmis bobutėmis dėl bilietų - pavėlavome į paskutinį vakarinį traukinį Berlynan.
Taigi teko naktį praleisti stotyje - jausmas tikrai ne koks, kai apie tave šmirinėja būriai bomžų, vis prieidami lenkai kažką balbatuoja apie nakvynę, apsauga vis žada išvaryti lauk, o tu sėdi apsikabinęs kuprinę ir bijai kur pasisukti, nes tuoj gali ją prarasti, o kur dar laiko skaičiavimas - kada gi išauš? Tai buvo galiu sakyti pati bjauriausia naktis mano gyvenime ir pilna baimės. Šiaip ne taip praleidę bemiegę naktį, buvome pirmi eilėje prie bilietų į Berlyną. Buvo labai geras ir neapsakomas jausmas sėdėti švariame ir minkštame vagone, nueiti į švarų tualetą ir kimšti savo lietuvišką dešrą, o kur dar galimybė ramiai nusnūsti.
Po visos šios siaubingos nakties laukė tikrai fantastiška diena - mes jau Berlyne! Čia viskas taip kitoniška ir gražu! O kai galu gale atsitrenkėm į patį centrą - nuotaika dar labiau pakilo - žmonės vaikšto įvairiaspalviais rūbais ir plaukais, švilpauja švilpukais, šoka, labinasi ir t.t. Kadangi dar buvo penktadienis ir tik pats pasiruošimas renginiui (šeštadieniui), tai turėjome laiko pašmirinėti po Berlyną. Bet reikėjo kur nors nukišti savo kuprines, tai po kelių valandų sargybos stotyje (ten labai daug užrakinamų spintelių) šiaip ne taip išsikovojome spintutę, nes jau buvome nusiteikę, kad reiks tampyti ir visus daiktus kartu. Taigi pagaliau išsiruošėm pasivaikščioti po meilės miestą. Nuostabus Centrinis parkas, pastatai, žmonės... Visgi Berlynas labai gražus!!! O dar ta pasiruošimo rutina Love Paradui dar labiau kaitino kraują.
Po visai šaunios dienos vėl artėjo naktis... Ir mes vėl negalėjome išspręsti dilemos - kur pasidėsime nakvynei. Galvojome eiti i klubą - labai jau brangu, susirasti nakvynę kokiam tai viešbutukyje - pavėlavome ir jau visi buvo užimti ar rezervuoti (visgi suvažiuoja ne koks tai šimtas žmonių linksmintis), beliko vienintelis mano miegmaišis, kurį buvau pasiėmusi , galima sakyti - "ai, gal kur pravers". Beliko tik juo ir pasinaudoti. Apsilankėme vėl tame pačiame Centriniame parke, kuris nebeatrodė jau toks gražus kaip dieną, nes dėl tamsos žiūrėk kad tik neužsirautum ant kokio tai įkalusio techno mėgėjo ar narkotikų pardavėjo. Šiaip ne taip radome pakrūmę, pasiteisėme miegmaišį ir bandėme nusnūsti. Beje tai sekėsi ne kaip, nes aplinkui šmirinėjo daug žmonių, skambėjo muzika... Taip pasitiesus miegmaišį dar galima dviese miegoti, bet jį susegus - miegojimas dviese tolygus jausmui, kai važiuoji pilname troleibuse. Šiaip ne taip pasimuistę, visgi sulindome į miegmaišį, ir vėl bandėme miegoti.
Taigi jau rytas! Aš galima sakyti beveik nemiegojus! O del to kalti čežantys lapai aplinkui ir vis mintis koks gi tas Love Paradas. Na tiek to - atėjo gi pagaliau lauktoji Love Parado diena!!! Išsitraukę savo "paradinius" rūbus (aišku kur čia beprilygsi vokiečiams apdarų įvairenybę, bet vis...), nusipirkę švilpukus, įsiliejome į bendrą technomuzikos mėgėjų masę ir pasinėrėme į tikrą tranzą. Tikrai geras jausmas, kai visu garsu kala muzika, visi aplinkui juda, atsipalaidavę, pasinėrę į savo pasaulius. Gali ropštis į elektros stulpą, gali eidamas šokti paskui fūrą, gali gerti energetinius gėrimus, gali..... daryti ką tik nori, kas tau tuo momentu yra gera. Diena praėjo puikiai ir taip iki pat 12 val. nakties. Kai jau kojos nebeklausė-viskas baigėsi ir tada toliau galėjai eiti tūsintis į klubą. Gavę ko ne pusę arbūzo dykai (kažkoks dėdė dalijo visiems ištroškusiems...:), nusprendėme geriau pasitrankyti dar po naktinį Berlyną ir pasitūsinti lauko kavinėse. Labai praskaidrino nuotaiką sutikti dar vieni mano draugai lietuviai - taigi mes jau keturiese ir mums labai gerai :).
Paryčiui vėl ėmė kankinti klausimas , kaip gi mums grįžti namo? Išsiskyrę su lietuviais, patraukėme į geležinkelio stotį, kur šiaip ne taip "prabridę" po gulinčių ir nusišokusių piliečių masę, šiaip ne taip patekome į traukinį iki Vokietijos-Lenkijos sienos (beje, su vokiečiais bilietų pardavėjais sekėsi kur kas lengviau angliškai susišnekėti nei su lenkais). Kadangi buvome kone tris paras be miego, traukinyje "nulūžome" ir pramiegojome savo stotelę. Mus ne tik kad nenuvežė prie sienos, bet dar ir į Vokietijos "apačią".
Tuoj visi miegai prasisklaidė ir žemėlapį pasiėmę bandėme per miškus ir miestelius pasiekti sieną. Ši žemėlapyje atrodė labai arti, bet kai reikėjo paeiti kone pusę dienos, darėsi jau nebe juokinga. Galu gale kažkokiame miestelyje kirtome sieną ir vėl ta nelemtoji Lenkija!!! Buvo likę tik pusę dienos, tai tikrai žinojome, kad parsitranzuoti namo iki vakaro nespėsime, tai vienų lenkų vaikinų (ačiū jiems) parodyti, radome degalinę, kurioje buvo apsistoję fūros. Vairuotojai miegojo, bet mes jau buvome išsiklausinėję ir žinojome, kad jie važiuos per Lenkiją į Lietuvą. Beliko jų laukti... Sukirtome paskutinius dešrigalius, pora valandų pamiegojome ir ėjome kaulinti , kad mus parvežtų namo.
Vienas vairuotojas buvo labai geraširdis - jis sutiko paimti, bet tik vieną žmogų, nes jei du - policija baudžia. Manasis draugas buvo nusprendęs mane įsodinti, o pats laukti kito šanso. Bet griežtai buvo nutarta, kad neišsiskirsim. Beliko įkalbėti kitą vairuotoją... Kone keletą valandų tai bandėme padaryti, kol galų gale sutiko ir mes sekmadienio vakare išvykome. Kadangi buvau jau nemigus kone tris su puse paros, besišnekučiuojant su vairuotoju, tiesiog jo akyse, kone ties puse sakinio "nulūždavau". Po kokių poros valandų pabusdavau, atsiprašydavau, kad taip negražiai ties viduriu sakinio "išsijungiau" ir vėl toliau šnekėdavom kokį pusvalandį, kol vėl "neišsijungdavau". Galų gale vairuotojas liepė man miegoti ir tai jaučiu buvo mano pats saldžiausias miegas.
Ryte pasienyje atsištampavę ir laimingi, kad jau pagaliau Lietuvos žemelėj, susitranzavome mikruką, ir tik nuvažiavę pusę kelio susipratome, kad jis mokamas, bet vairuotojas pasitaikė labai geras ir mus pavežė iki pat Marijampolės už dyką. O iš šio miestelio susitranzuoti į Kauną sekėsi tikrai ne kaip. Jau tiek matę ir patyrę, keikėmės pakely stovėdami, kol vos ne po dviejų valandų sustojo mašinukas. Aš ir vėl užmigau savo bendražygį pasodinus prieky, kur kaip žinia jam neteko užmigti, kol neišpasakojo visko vairuotojui. O čia ir pasiekėme Kauną, atsilabinę išsiskyrėme ir pagaliau namai!!!!! Pirmu taikymu -dušas, antru - lova ir kone 20 valandų miego dozė beveik už 4 paras.
Aišku tėvams buvo papasakota beveik visa teisybė, bet juk nieko nebepakeisi... O manyje liko ne kelionės vargai, bet pasiektas tikslas - Love Paradas!!! Tos keturios svetur praleistos dienos manyje vis atgimsta ir aš tikrai nepaisant nieko vis dar tikiu, kad ten dar kartelį kada nors nuvažiuosiu... Pagarbiai, pasakotoja Agnė