– Ar prisimenate, kokios mintys sukosi Jūsų galvoje, kai išgirdote diagnozę pirmą kartą?
– Tai buvo 2001 m. sausis. Vasario mėnesį man sukako 31 metai. Sūnui tuo metu buvo tik 11 metų, o man buvo patvirtinta trečia stadija. Iš karto buvo paskirti du chemoterapijos kursai, kadangi auglys buvo per didelis, kad galima būtų jį operuoti. Po operacijos – dar keturi. Iš viso gydymas užtruko šešis mėnesius.
Prieš 13 metų chemija buvo kur kas sunkiau ištveriama. Būdavo taip bloga, kad keletą parų negalėdavai pasikelti. Vos atsigauni, jau gauni naują dozę. Tuo metu nebuvo tokios įvairovės chemijos sukeliamus simptomus mažinančių vaistų. Be to, jie buvo labai brangūs, nekompensuojami. Buvau gavusi tablečių, bet kas iš to – vėmimas buvo toks dažnas, kad jos tiesiog pasišalindavo.
Vėliau pirkau leidžiamus vaistus, kurių viena ampulė kainavo 100 litų, bet nuo jų buvo tik šiek tiek lengviau. Sunkiausi buvo penktas ir šeštas kursai. Tu jau žinai, kaip tau bus, ir meldiesi, kad išvertum. Taigi nors nesu labai religinga, sėdėdavau prie kabineto ir laukdama savo eilės melsdavausi.
Sužinojus diagnozę, iš pradžių buvo šokas, išgąstis, baimė, nežinomybė, mintys, kad gyvenimas jau baigėsi. Po to sekė panika, kaip bus su vaiku. Pirma savaitė buvo sunkiausia, tačiau esu tokio charakterio, kad taip lengvai nepasiduodu. Net psichologė sakė, kad man nereikia jos pagalbos, puikiai galiu sau padėti pati. Žinoma, man pasisekė dar ir tuo, kad gavau stiprų antrosios pusės palaikymą. Deja, būna įvairių atvejų. Žinau moterį, kuriai susirgus ją paliko vyras su dviem dukrytėmis. Dabar ji išgijusi. Nors vyras negrįžo, skausmas praėjo ir ji sėkmingai gyvena toliau. Pagaliau neleidau sau pulti į paniką dar ir todėl, kad labai bijojau depresijos. Buvau pasiskaičiusi, kad jeigu ją įsivarysi, tai visam gyvenimui. Pažįstu žmonių, kurie serga depresija, ir matau, kaip jiems sunku.
Beje, kai sai susirgau, mane atleido iš darbo – kaip nenaudingą įmonei. Tai buvo smūgis į nugarą – dar net gydymas nebuvo pasibaigęs. Su vyru pakalbėjome, kad man sunku bus susirasti darbą – miestelis mažas, o žmonėms tavo bėdos nelabai rūpi. Jiems svarbu, kad kokybiškai, gerai atidirbtum savo darbą. Todėl vyras man sukūrė darbo vietą pats, kurioje dirbu iki šiol: vadovauju mažai kavinukei.
– Kiek laiko po šių kančių gyvenote ramiai?
– Ramybė truko septynerius metus. Iš pradžių tikrindavausi kas tris mėnesius, po poros metų užtekdavo atvažiuoti kas pusmetį. Galiu pasakyti, kad esu sėkmės žmogus ir kažkada patekau pas gerą krūtų specialistę, kuri mane pamokė, kaip reikia pačiai pasitikrinti krūtis. Kiekvieną mėnesį po mėnesinių tai darydavau, todėl tiek pirmą, tiek antrą kartą guzelį apčiuopiau pati. Antrą kartą jis atsirado jau kitoje krūtyje. Biopsija mano nuogąstavimus patvirtino, tačiau stadija šįkart buvo pirma, todėl operuojama buvau iškart. Po operacijos laukė keturi chemoterapijos kursai.
Gyvenau mažame miestelyje, kuriame visi apie visus viską žino, todėl kai susirgau antrą kartą, mane susirado kitos moterys, kurioms taip pat buvo diagnozuotas krūties vėžys. Jos ieškojo informacijos, patarimų ir palaikymo, o aš buvau jau taip viską išsianalizavusi apie ligą, kad žinojau, ką reiškia kiekvienas tyrimų skaičiukus. Visas ramindavau, kad pati išgyvenau trečią stadiją. Tada tai dar buvo stebuklas, todėl labai nustebau, kai psichologė manęs paklausė, ar negalvoju apie savižudybę. Anketoje tiesiog yra toks klausimas. 13 metų kabinausi nagais į gyvenimą, bandžiau padėti sau ir kitiems, perskaičiau labai daug psichologinės literatūros, gilinausi į ją, stengiausi neprarasti optimizmo, išlikti geros nuotaikos, gyventi kaip gyvenus, neužsidaryti, neliūdėti ir negalvoti, kad gyvenimas jau baigėsi, o manęs klausia, ar galvoju apie savižudybę. Nežinau ar aš teisi, bet mano manymu, onkologijos ligoninėje turėtų dirbti stipresni psichologai. Negalima pacientui uždavinėti tokių klausimų. Ne viena moteris suglumo jį išgirdusi.
– Kaip reagavote vėl išgirdusi diagnozę?
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad jaučiausi rami, tačiau buvau priėmusi faktą, kad ši liga atsinaujina. Kita vertus, girdėjau istoriją, kad 50 metų susirgusiai moteriai vėžys nuolat pasikartoja, bet ji su juo gyvena jau 24 metus. Per tą laiką ji išaugino vaikus, susilaukė anūkų ir dabar jaučiasi rami, jei numirtų. Aš taip pat iš pradžių labai troškau užauginti sūnų, po to norėjosi, kad sūnus mokslus pabaigtų, dabar jau noriu, kad šeimą sukurtų, kažkada ir anūkų sulaukti. Žmogui niekada negana.
Tačiau pernai gegužės mėnesį liga atsinaujino trečią kartą, jau nebeverkiau. Šįkart pati guziuko neapčiuopiau – planinio patikrinimo metu krūtyje rado mažus pakitimus. Po trijų mėnesių tos dėmelės atrodė taip pat, o dar po keturių mėnesių visa krūtinė buvo nusėta smulkių darinukų. Biopsija patvirtino, kad tai piktybinės ląstelės. Teko šalinti krūtį, tačiau chemijso po operacijos nereikėjo, nes vėžys dar net stadijos neturėjo. Po operacijos gydytojas pasiūlė pasidaryti krūties atstatymo operaciją. Iš pradžių nesutikau, juolab kad turiu nuostabų vyrą šalia, kuris mane gerbia ir myli ne dėl krūtų. Tačiau negalėjau nešioti protezo – esu jam alergiška, todėl ryžausi operacijai ir rezultatu esu labai patenkinta. Mano pagrindinis reikalavimas buvo, kad tai nebūtų plastinė operacija, kad krūtis neatrodytų dirbtina, kad ji tiktų mano amžiui. Aš ne 20-metė mergaitė ir man nereikia didelių, išpūstų krūtų. Taigi dabar džiaugiuosi, o kaip bus toliau, apie tai negalvoju. Yra kaip yra, ir ne nuo manęs priklauso, kaip bus toliau.
Reikia pripažinti, kad liga mane labai pakeitė į gerąją pusę. Pradėjau labai mylėti gyvenimą: supratau, kad reikia džiaugtis kiekviena diena, lioviausi bėgusi voverės ritmu. Kiekvienas pavasaris man kvepia kitaip ir nusidažo kitokiomis spalvomis. Pavasariai man tapo tokie artimi todėl, kad susirgau kaip tik žiemą. Kartą ligoninėje pravėrusi langą pajutau pavasario kvapą ir visai kitaip pamačiau medžius prie ligoninės, gėles, kurių anksčiau nepastebėdavau, man kitaip viskas pradėjo kvepėti. Vienintelis praradimas – jei nebūtų ligos, tikrai būčiau turėjusi ne vieną vaiką.
– Kaip į Jūsų ligą reagavo aplinkiniai?
– Niekada nenorėjau, kad aplinkiniai manęs gailėtų, galvotų apie mane kaip vargšę. Buvo momentų, kai niekas net nesuprato, kad sergu. Nuo pat pirmos dienos, kai nebeturėjau plaukų, aš jau turėjau peruką. Jį buvau prisitaikiusi prie savo plaukų spalvos, ilgio, o kad būtų dar natūraliau, plaukus nešiojau susisukusi į kuodelį. Visada buvau pasitempusi, pasidažiusi, niekada nevaikščiojau riebaluota galva, visada buvau besišypsanti, ir net sulaukdavau replikų – esą į mane pažiūrėjus nepasakytum, kad sergi. Sakydavau: „O kokią mane norite matyti – riebaluotą, nesipraususią, apsiverkusią?“ Tik pati pirmoji replika dūrė į širdį. Kai sirgau dar pirmą kartą, už nugaros man ėjo dukra su mama. Mama šiai pasakė, kokia graži mano plaukų spalva, o dukra pataisė, kad tai perukas. Esą argi ji nežinanti, kad aš sergu vėžiu. Vėliau mane panašios replikos nebežeidė. Kai dėl vėjo ar dar ko nors perukas kryptelėdavo, apsižvalgydavau, ar visai šalia manęs nėra žmonių, pasitaisydavau ir eidavau toliau galvą iškėlusi. Niekada nevengiau žmonių – visur dalyvaudavau, visur važiuodavau. Juk tai onkologinė liga, ne koks maras, kad prie manęs prisilietus galima apsikrėsti.
– Kokia finansinė našta užgula susirgus vėžiu?
– Vėžio gydymo metu daugiausiai pinigų išleidžiama organizmo atstatymui. Tam praktiškai išeidavo visa mano neįgalumo pašalpa. Tie pinigai man tikrai padėjo. Kai pusei metų netenki darbo, o biuletenis, žinia, dabar apmokamas ne šimtu procentų, gyventi už kažką reikia. Patys gydymas man nekainavo, tik yra klaidinga informacija, kad nieko nekainuoja krūties atkūrimas. Man implantas kainavo 1400 Lt. Ši kaina su kompanijos nuolaida onkologiniam ligoniui.
Kartą teko skaityti apie diskusiją dėl implantų šiai operacijai kompensavimo. Vienas iš Seimo narių pasakė – esą gelbėkite gyvybes, o ne plastines operacijas darykite. Jei kas nors pamatytų mano krūtį, suprastų, kad tai tikrai nėra plastinė operacija, kai merginos sugalvoja pasididinti krūtis ar nusisiurbti riebalus. Nemanau, kad 55 metų moteris (žinau tokią, kuri vis dar abejoja, ar ryžtis operacijai) tai daro dėl grožio. Tai operacija, atkurianti moteriai kūno dalį. Aišku, nuogos po miestą nevaikštome, turime specialias liemenėles, protezus. Tačiau pastarieji labai nepatogūs, sunkūs, liemenėlės pasiūtos močiučių amžiaus moterims – plačios, nepatogios, uždaros, trinančios, su plačiomis petnešėlėmis.
– Ar bandėte ieškojote priežasčių, kodėl susirgote?
– Iš pradžių buvo kilusi egoistiška mintis, kodėl liga užklupo mane, jauniausią iš šeimos. Pasidariau genetinius tyrimus – neturiu nė vieno vėžio riziką didinančio geno. Taip pat pagalvodavau, kad neturiu jokių žalingų įpročių, gyvenu tvarkingą gyvenimą, ir vis tiek susirgau. Dabar jau nebeklausiu, bandau savais metodais keisti mitybą, atsisakyti tam tikrų produktų, kurie, remiantis moksliniais tyrimais, gali skelti vėžį, – pirmiausiai cukraus, taip pat riebaus maisto, kiaulienos, parduotuvinės vištienos, prifarširuotos hormonų. Anksčiau valgydavau, kas po raka pakliūdavo, kaip ir visi, nes buvau jauna ir nemaniau, kad man taip gali nutikti.
Nors vėl esu sveika, vėžys nuolat apie save primena: kai reikia važiuoti tikrintis, kai sudilgčioja pjūvio vietoje, kai pajunti nuovargį, o tai būna dažnai, ir supranti, kad jau niekada nebesijausi tokia energinga, kaip anksčiau. Chemoterapija savo darbą padarė. Po trečio ligos atsinaujinimo jau nebedirbu pilnu etatu ir, manau, kad jau nebedirbsiu. Tačiau veiklos turiu pakankamai. Kai manęs klausia, kodėl padedu kitoms moterims, užuot rūpinčiausi savimi, aš prisimenu, kad susirgusi labai ieškojau pagalbos, labai norėjau surasti moterį, kuri jau turėtų tokios patirties. Galiausiai suradau ir iki šiol jai esu labai dėkinga, nors jos nebėra. Ji man ir patarė – svarbiausia nepalūžti psichologiškai, o visa kita įveikiama. Šiais laikais labai svarbus ir darbas, nes jei neturėsi darbo, vien iš neįgalumo pašalpos pragyventi neįmanoma. Beje, dabar pašalpa sumažėjusi per pusę lyginant su ta, kurią gaudavau prieš 13 metų.
Gydytojo komentaras: šiandien sulaukiame ir 22-25 metų merginų
Pasak Nacionalinio vėžio instituto krūties ligų ir onkologijos skyriaus vedėjo habil. dr. Valerijaus Ostapenko, Lietuvoje krūties vėžys – dažniausia moterų onkologinė liga. Per metus suserga apie 1500 moterų.
„Dauguma jų – vyresnės nei 50 metų moterys. Kai pradėjau dirbti, jaunesnės nei 40 metų moterys būdavo visai retenybė. Šiuo metu moterys iki 35 metų sudaro 2 proc. Tai apie 30 moterų per metus. Atrodytų nedaug, bet šiandien jau tenka susidurti ir su 22-25 metų merginomis. Deja, kai jaunai moteriai nustatomas net ir tik pirmos ar antros stadijos vėžys, gydymo rezultatas, skirtingai nuo vyresnių moterų, ne visada būna geras. Gydymo rezultatai priklauso ir nuo biologinio ligos varianto. Šiai pacientei, kai jai buvo 31 metai, buvo diagnozuotas trečios stadijos vėžys, nepaisant to, taikant kombinuotą gydymą, rezultatai geri, ji iki šiol sėkmingai gyvena.
Iš esmės negalėčiau teigti, kad statiškai sparčiai daugėja jaunesnių moterų, tačiau iš tiesų dabar turime tokių jaunų pacienčių, apie kurias anksčiau net negalvodavome. Dažnai merginos ir sportuoja, ir yra lieknos, ir teisingai maitinasi, valgo daug daržovių. Dalis atvejų susijusios su genetika, bet tai tik 5-10 proc. Galbūt dalis darėsi abortus, nors ne visada pasisako. Pavyzdžiui, viena prisipažino jų turėjusi jau dešimt. Gali būti tam tikri hormoniniai pokyčiai. Taigi situacija nėra aiški. Todėl merginos, apčiuopusios guzelį būtinai turi pasitikrinti. Turėjau 22 metų pacientę, kuriai nustatytas pirmos stadijos vėžys. Jos mama negalėjo tuo ilgai patikėti, atsisakė gydymo. Kai mergina atėjo po pusmečio, per kurį gydėsi badavimu, jau buvo antros stadijos vėžys. Vyresnio amžiaus pacientėms dažnai nustatome ir kelių milimetrų naviką, o jaunos uždelsia, todėl trečios ir ketvirtos stadijos vėžys Lietuvoje sudaro apie 30 proc. Tai navikai, didesni nei 5 cm arba net – išopėję“, - pasakojo medikas.
Pasak jo, apie onkologus dažnai kalbama, kad jiems rūpi tik kuo greičiau pašalinti krūtis, t. y. gydyti vėžį radikaliai. Dalis tiesos tame yra, tačiau šiuo metu pagrindiniai prioritetai – kombinuotas gydymas, gerinantys moterų gyvenimo kokybę. Rimai prieš 13 metų taip pat buvo išsaugota krūtis. Kai po vėžio atsinaujinimo ją vis dėlto teko šalinti, ji ryžosi jos atstatymo operacijai. Tokiu atveju šalinant krūtį daroma sudėtingesnė operacija, kad būtų išsaugota oda ir spenelis. Tai leidžia greitai ir lengviau atstatyti krūtį. Kai liga išplitusi, moteris dar prieš krūties šalinimo operaciją informuojama apie krūties rekonstrukcijos galimybę. Kitas būdas: norint išsaugoti krūtį, taikoma priešoperacinė chemoterapija.
„Iš esmės gydymo rezultatai Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, yra neblogi, tačiau iš keturių standartinių biologinių ligos variantų vienas lieka nelabai geras – net taikant geriausią gydymą apie 20-25 proc. pacienčių liga gali sparčiai progresuoti. Todėl šioms pacientėms, net sergančioms ankstyvu krūties vėžiu, taikoma modernių schemų chemoterapija. Kita vertus, apie 70 proc. moterų gali tikėtis gerų rezultatų. Geru rezultatu pasaulyje laikomas penkerių metų išgyvenimas, tačiau jis priklauso nuo ligos stadijos ir biologinio ligos varianto“, - aiškino V. Ostapenko.
