Jau beveik 16 metų Gintario namai – Vilniaus universitetinė slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninė. Palatoje 51 metų vyras nė akimirkai nepaliekamas vienas, juo kaip naujagimiu rūpinasi visas ligoninės personalas, giminės, ypač tėvai Algimantas ir Stanislava Časai.
Jie Gintarį maitina tyrelėmis per zondą, prausia, varto, nuolat šnekina. Tačiau Gintaris nebylus – neatsako į tėvų kalbą, tik kartais pavarto akis, pasimuisto. „Jeigu ne tėvų, ypač motinos, atsidavimas ir rūpestis, Gintaris jau seniai būtų numiręs. Dėl sūnaus nelaimės Časai neteko savo gyvenimo, todėl jų pasiaukojimas – tarsi švyturys visiems žmonėms, gyvenantiems viltimi“, – sakė ligoninės Neurologinio skyriaus vedėjas ir Gintario gydytojas neurologas Jokūbas Fišas.
Pavėlavo atlikti kompiuterinę tomografiją
1995 m. spalio 4-ąją jaunas vyras, išėjęs parūkyti ant sandėlio pakylos, nugara atsirėmė į krovininį automobilį. Akimirkai atsitraukus, automobilis pavažiavo į šalį, o to nepastebėjęs Gintaris krito aukštielninkas nuo beveik pusantro metro aukščio rampos ir susižalojo stuburą bei galvą.
Vyriškis jautėsi vis prasčiau – svaigo galva, pykino, kalba tapo nerišli, sutriko orientacija, todėl tėvai nieko nelaukdami nuvežė sūnų į Šv. Jokūbo ligoninę Vilniuje. Gintariui nustatė galvos kiaušo trūkimą – bene savaitę vyras buvo gydomas lašelinėmis, neskubant atlikti visų reikalingų tyrimų.
„Kompiuterinis tomografas buvo sugedęs, tačiau mums niekas nepatarė važiuoti į kitą ligoninę.
Kai Gintaris pradėjo kliedėti, slaugės jį tiesiog pririšo prie lovos. Nuvykus į ligoninę Kauno gatvėje paaiškėjo, kad smegenyse išsiliejusio kraujo židiniuose susidarė pūlinių. Gintarį teko skubiai operuoti – šalinti ne tik galvos priekinės dalies kiaušo kaulus, kraujo krešulius, bet ir dalį smegenų. Taip sūnus sąmonės neatgavo iki šiol“, – šešiolikos metų senumo įvykius prisiminė A.Časas.
Gintario tėvas tikina, kad gydytojų, dariusių operaciją, jis nekaltina – šie padarė viską, ką galėjo. O Šv. Jokūbo ligoninė?
„Ką ten pyksi (S.Časienė tyliai sako: „Labai“ – red. past.). Aišku, nuoskauda išlikusi. Niekas nedarė to tyčia, bet turėjo siųsti sūnų kitur“, – manė A.Časas.
Pasak gydytojo neurologo J.Fišo, nors dabar medicina yra pažengusi, o visi tyrimai – ištobulėję, negalima teigti, kad šiandien pakliuvęs į analogišką situaciją Gintaris nebūtų nugrimzdęs į komą – jis gyvas tik dėl ilgalaikio gydymo ir slaugos.
Miega ir pabunda
Gydytojų konsiliumo sprendimu, Gintaris intensyviai slaugomas Vilniaus universitetinėje slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninėje. Časai sūnų prižiūri tris kartus per savaitę, perka beveik visus vaistus, sumoka samdomiems budėtojams. Pamaina prie Gintario keičiasi pagal grafiką – visi budėtojai ir jų atliekamos procedūros užrašomos tam skirtame žurnale.
„Atrodė, kad jau baigėme savo darbus ir galėsime normaliai gyventi užsitarnautoje pensijoje, bet bumbt šita avarija... Kai apsipratome su kasdienybe, skausmas šiek tiek aprimo, jis negilėja, tačiau gyvename nuolatinėje įtampoje. Niekada negali atitrūkti – jeigu nebudime ligoninėje, vis tiek mintimis būname šalia sūnaus. Savus jis jaučia, todėl mes neprarandame vilties ir galvojame – o gal? O gal? O gal? Sunku įlįsti į tas smegenis“, – atsargiai žodžius rinko A.Časas.
74 metų vilnietis tiki, kad Gintaris juos girdi – esą jis reaguoja į garsus, šviesą, skausmą, kalbinamas žiūri tiesiai į akis. Nors atsakymo niekada nesulaukia, tėvai teigia, kad jiems kartais atrodo, jog jis lyg sumirksi akimis, norėdamas kažką pasakyti, tačiau gydytojas neurologas J.Fišas, prižiūrintis Gintarį nuo jo patekimo į ligoninę, teigia, kad tai – nesąmoninga reakcija.
„Gintaris visą laiką yra tame pačiame sąmonės lygyje – lėtinėje vegetacinėje būklėje. Jis lyg ir atsibunda, atsimerkia, o komos atveju jis miegotų nepažadinamas. Iš tikrųjų Gintaris sąmonės neatgauna, visi jo veiksmai – nesąmoningi“, – įsitikinęs J.Fišas.
Namuose laukia paruoštas kambarys
Gintario būklė periodiškai labai pablogėja – kyla plaučių ir šlapimo infekcijos, kaulai nuo gulėjimo itin išretėję, niekaip neužgyja prieš šešiolika metų susidariusios pragulos. Ištikus krizei, vyras intensyviai gydomas, tačiau neurologas pastebi, kad ne mažesnis psichologinis ir fizinis krūvis tenka Časams – Stanislava jau yra patyrusi keturis insultus, Algimantas – vieną.
„Tai baisi našta – kiekvieną dieną atsikeli ir guliesi su mintimis apie sūnų, eini, rūpiniesi juo. Sakoma, kad nieko nėra blogiau už mirtį. Netiesa – štai pavyzdys, tai yra tragedijų tragedija. Slaugymas yra pats sunkiausias darbas, nes 60 proc. slaugančiųjų artimuosius – motiną, tėvą, vaiką – suserga depresija“, – mokė J.Fišas.
Nors Gintario atvejis medikams atrodo beviltiškas, gydytojas neurologas neneigia, kad stebuklų vis dėlto pasitaiko – būta ne vieno atvejo, kai Vilniaus universitetinės slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninės globotinis po kelių mėnesių komos atsigavo, tad reikia daryti viską, kad žmogus pasveiktų.
„Šuniuką pro duris išmesti gaila, o čia visgi gyvas žmogus. Kai kurie siūlo eutanaziją, nesupranta mūsų užsispyrimo, tačiau mes tokiems atsakome paprastai – įsivaizduokite save mūsų vietoje. Ar galėtumėte tai savo vaikui padaryti? Geriau jau tas vargas, negu paskui moralinė trauma visam gyvenimui. Mūsų trijų kambarių bute vienas kambarys yra paruoštas sūnui, kaip sakome – neužimtas. Tikimės“, – nelengvą pokalbį užbaigė Gintario tėvas A.Časas.
