Nuo pirmųjų savo gyvenimų dienų jų lauktas vaikelis pasigavo net dvi hospitalines infekcijas – auksinį stafilokoką ir klebsiella.
Jos abi pavojingos ne tik kūdikiui, bet ir suaugusiam.
Tačiau tėvus labiausiai pribloškė tai, kad vieningos nuomonės, kaip iš šios bėdos išsikapstyti, nėra. Kiekvienas vizitas pas naują gydytoją – naujas akibrokštas, nes nuomonės skiriasi radikaliai.
Trys Cezario pjūviai – trys problemos
„Pirmus savo vaikus gimdėme Klaipėdoje. Pirmasis taip pat viduriavo, jam skaudėjo pilvą. Apėjome daug daktarų, tačiau niekas neturėjo patikimos idėjos, kas gali būti. Taip vargome, kol viena draugė pasvarstė, ar tai ne auksinis stafilokokas. Padarius pasėlį paaiškėjo, kad ji teisi. Tąkart vaistus atsivežėme iš Rusijos, vėliau vaikščiojome pas homeopatus. Visa tai truko, kol vaikai maždaug sukako metai. Gimdydami antrą vaiką turėjome net savo patalynę, pareikalavome iškart neišnešti vaiko, nemaitinti kūdikio mišinuku, nors man buvo daromas Cezario pjūvis. Tačiau ir jis turėjo problemų su pilvuku. Padarius pasėlį paaiškėjo, kad taip pat išaugo stafilokokas. Tačiau šįkart labai greitai su juo susitvarkėme.
Kadangi vėl laukė Cezario pjūvis, trečią vaiką nusprendėme gimdyti Vilniuje, dėl to net kuriam laiku persikėlėme čia. Galvojome, kad taip bus saugiau. Pasirinkome įstaigą, apie kurią nieko bloga dėl hospitalinių infekcijų negirdėjome, be to, tai ligoninė, palanki kūdikiui ir vaikui. Ir iš tiesų vaiko iš karto neatplėšė nuo mūsų, jis turėjo galimybę apsisėti mūsų bakterijomis. Mat kai vaikas eina per gimdymo takus, jis jau gimsta nesterilus, o kai jį ištraukia visiškai sterilų ir išneša, jis apsisėja ligoninės bakterijomis“, - savo istoriją pradėjo DELFI pašnekovė.
Gimdymo namuose labai aiškių virškinimo sutrikimų nepasireiškė, o mama su vaiku greitai grįžo namo, tačiau netrukus dėl naujagimių geltos vėl atsidūrė ligoninėje. Kūdikis darėsi vis neramesnis, tačiau pasibaigus gydymui dėl geltos buvo paleistas namo. Tuomet viskas ir prasidėjo: gausus viduriavimas, bėrimai, žalia sloga.
„Pasiskambinau pažįstamui daktarui iš infekcinių ligų ligoninės, jis įtarė stafilokoką. Tuomet mes savo iniciatyva vėl nuvykome į ligoninę. Nors mus paguldė, mūsų skundai gydytojams rimti nepasirodė – bėrimų nemato, žalios slogos nemato, vaikas tuštinasi, jų manymu, normaliai, nors aš net nuotraukas turiu, kokie jo viduriai. Kaip bebūtų paradoksalu, mums skyrė tik raminamųjų vaistų, kad vaikas būtų ramesnis, taip pat davė priešgrybelinių vaistų, kurių čia duodama netgi be jokių tyrimų. Pagaliau man buvo pasakyta pačiai žiūrėti, ką valgau, nes tai esą paprasti virškinimo sutrikimai. Pasėlius daryti atsisakė – esą rimtos priežasties negali daryti tokių brangių tyrimų, todėl mes pasidarėme juos mokomai – už 48 Lt.
Kai atėjo atsakymas, kad išaugo ne tik auksinis stafilokokas, bet ir klebsiella, kuri taip pat sukelia rimtus sutrikimus, gydytoja jau pradėjo kalbėti apie tai, kad neturėtų taip būti, o kitą dieną vėl aiškino, kad jokio gydymo nereikia, juolab kad temperatūros nėra. Tuo tarpu laboratorijoje, kurioje atlikome tyrimą privačiai, mums pasakė, kad toks gausus šių bakterijų kiekis bei jų atsparumas tam tikriems antibiotikams byloja apie hospitalinę infekciją. Mums patarė kuo skubiau kreiptis į gydytojus ir pradėti gydymą. Kadangi ligoninės gydytojų nuomone, gydymo nereikia, pradėjau pati skambintis įvairių sričių gydytojams. Nuomonės labai įvairios. Vieni sako, kad situacija labai bloga ir skubiai reikia antibiotikų, kiti teigia, kad gydymo iš tiesų nėra. Vienam gydytojui atrodo, kad nėra jokio bėrimo, kitas įžvelgia labai rimtą bėrimą, kuris plinta. Taigi esame visiškai pasimetę. Duoti vaikui be reikalo labai stiprių antibiotikų taip pat nesinori, nes savo šalutiniais poveikiais jie taip pat kelia riziką tokiam vaikui“, - pasakojo moteris.
Detektyvas dėl gydymo metodikos: kiekvienas gydytojas vis turi kitą nuomonę
Pasak pašnekovės, kai ji apie savo nelaimę paskelbė mamų forume, paaiškėjo, kad su panašiomis problemomis susidūrė ne viena mama, tačiau gydytojai esą neigia, kad infekcija hospitalinė, kaltina pačias mamas, kad tai jų pačių bakterija.
„Daugelis kapstėsi pačios – vaistais iš Rusijos, homeopatiniais preparatais. Tuo tarpu esu girdėjusi, kad Amerikoje diagnozavus bakteriją klebsiella, ligoninė dezifenkuojama ar net uždaroma. Pas mus tai normalu. Sužinojau tik tiek, kad šios bakterijos yra kiekvieno mūsų organizme ir ji reikalinga, bet kai jos labai gausu, sutrinka virškinimas, atsiranda pilvo pūtimas, skausmai, gali išsivystyti plaučių uždegimas, kitos kvėpavimo ligos ir net kraujo užkrėtimas. Jos neveikia jokie antibiotikai. Reikia laukti, kol vaikas paaugs, sustiprės jo imunitetas ir kartu su gerosiomis bakterijomis ją išstums. Tačiau mėnesio kūdikiui tai labai pavojinga infekcija.
Pažįstami, kurie gyvena Prancūzijoje, Vokietijoje, pasakoja, kad su tokia bėda susitvarkoma per savaitę, nes iškart skiriamas gydymas: antibiotikai ir gerosios bakterijos. Mes taip pat norime pasikliauti tradicine medicina, bet antibiotikus man siūlė vos keletas daktarų, visi kiti sako, kad jų nereikia. Kai pasiskambinome rekomenduotam gydytojui iš užsienio, šis patarė ieškoti gero homeopato arba žolininko. Tuo tarpu homeopatas pasakė, kad jo vaistai nepadės – reikia antibiotikų. Apsilankėme ir Klaipėdos ligoninėje, tačiau joje išgirdome tą patį atsakymą, kaip ir Vilniuje: gydymo nereikia. Galiausiai šeimos gydytoja nusiuntė mus pas infektologą poliklinikoje, kuris net neapžiūrėjo vaiko, tik tyrimų atsakymus. Jis, ilgai svarstęs, vis dėlto išrašė labai stiprius antibiotikus, kurių, paskaičiusi anotaciją, vis dar nesiryžtu duoti. Juolab kad paskambinusi į tyrimų laboratoriją pasitarti su gydytoja, ar šis vaistas užmuštų bakterijas, išgirdau neigiamą atsakymą. Specialistė teigė, kad jis netinka ir nusistebėjo, kad buvo išrašytas“, - sakė moteris.
Neseniai, vėl visiškai atsitiktinai, ji sužinojo, kad jos kūdikį su užsitęsusia gelta, kuri, kai kurių medikų nuomone, užsitęsė todėl, kad kepenys nesusitvarko su infekcija, turėtų prižiūrėti gastroenterologas. Iš šeimos gydytojos ji kol kas girdėjo tik tiek: taip būna tokių vaikučių, su kuriais tenka labai vargti.
„Klausiate, kodėl renkamės tiek daug nuomonių ir nepasitikime vienu gydytoju? Kadangi matau labai atsainų požiūrį. Apžiūra iš tiesų vyksta labai greitai ir atmestinai. Kaip galima net vaiko nepažiūrėti? Koks jo pilvas, kaip atrodo kepenys, bent kažkuo pasidomėti prieš parenkant vaistus. Man vis norisi paklausti tų daktarų, ką jie darytų, jei tai būtų jų anūkas. Tarkime, žalia sloga. Juk neturėtų jos būti naujagimiui. Suprantu, kad jie turi kur kas rimčiau sergančių kūdikių – su įvairiomis ydomis ir pan. Gal jiems mūsų atvejis pasirodė nevertas dėmesio, bet mums mūsų kūdikis pats svarbiausias“, - svarstė pašnekovė.
Kuo gresia stafilokokas
Pasak Lietuvos infektologų draugijos vicepirmininko, Infekcinių ligų klinikos prof. Alvydo Laiškonio, antibiotikams atsparus auksinis stafilokokas atsirado todėl, kad medicinoje be saiko pradėta naudoti antibiotikus – reikia ar nereikia.
„Visame pasaulyje auksinio stafilokoko pilna, jis prisivalgė atsparumo genų iš įvairiausių antibiotikų, įtraukė tuos genus į savo sudėtį ir tapo atsparus daugeliui antibiotikų. Todėl gydymas paprastais antibiotikais yra neveiksmingas. Žinoma, bakterija gali ir tam tikra prasme „miegoti“, kai žmogus nejaučia jokių simptomų, bet jis vis tiek pavojingas aplinkiniams. Bakterija plinta oro lašeliniu būdu, nusėda ant baldų, indų, maisto – visur. Kaip ir kiekvienas mikroorganizmas, sėdėdamas mūsų organizme, stafilokokas išskiria toksinus, o šios medžiagos gali paveikti bet kurį organą. Paveikia ir širdį, ir inkstus, ir smegenis, nes kraujyje pastoviai cirkuliuoja nuodai. Man teko matyti net nukritusius pirštus nuo stafilokoko, kadangi tose vietose blogiausia kraujotaka ir, susikaupus toksinams, prasideda audinių nekrozė.
Bet kuriuo atveju, net jeigu stafilokokas šiuo metu neaktyvus, tai tarsi tiksinti bomba organizme, kuri bet kada gali pratrūkti, kai nusilps žmogaus imunitetas.Išnaikinti stafilokoką aplinkoje labai sudėtinga. Jeigu jis randamas gimdykloje, būna, kad net uždaro visą skyrių – dezinfekuoja, naujai išdažo, baldus pakeičia. Savo laiku Šiauliuose buvo uždarytas visas akušerijos skyrius ir įrengtas iš naujo“, - teigė infektologas.
Trečdalis žmonių – nešiotojai, užkrečiantys kitus
Infektologas prof. Arvydas Ambrozaitis paantrino, kad jeigu stafilokokas randamas kraujyje, atsiranda sepsio požymių, pakyla temperatūra, tuomet būtina gydyti stipriais antibiotikais. Jeigu jis randamas tik išmatose ir žmogus nejaučia jokių simptomų, jis nėra gydomas. Tiesiog laukiama, kol šis išnyks savaime. Šiuo atveju antibiotikai skiriami, jei viduriuojama ir išmatose randama didelė stafilokoko koncentracija.
„Stafilokoko gali būti ir ant odos, ir nosiaryklėje. Patys žmonės nieko bloga nejaučia, jie tik yra jo nešiotojai ir gali užkrėsti kitą žmogų, kuris jau pajus simptomus. Jei dėl kokių nors priežasčių susilpnėja imunitetas nešiotojui, bakterija gali patekti į kraują ir tuomet pradės savo blogą darbą. Auksinio stafilokoko nešiotojai nosiaryklėje yra nuo 25 iki 33 proc. žmonių. Tuo tarpu ant odos šios bakterijos turime kiekvienas iš mūsų, tačiau, pavyzdžiui, pūliniai atsiranda ne kiekvienam. Viskas priklauso nuo žmogaus imuniteto. Apie 10 proc. bakterijos atmainų atsparios tam tikrai antibiotikų grupei, tuomet jau būna problema, kaip gydyti.
Bakterija gali sukelti daug įvairių ligų – širdies vožtuvų nepakankamumą, kaulų uždegimą, kraujo užkrėtimą. Labai dažnai su ja susijęs širdies vožtuvų uždegimas, taip pat jis labai mėgsta pažeisti įvairius protezus. Tačiau specifinių simptomų, įspėjančių apie tai, kad organizme „sėdi“ auksinis stafilokokas, nėra. Antibiotikams atsparus stafilokokas - dažniausiai hospitalinė infekcija, kuri sunkiai gydoma ir dažnai sukeliam mirties atvejus, jei ligonis silpnas. Todėl stengiamasi pacientus ligoninėje laikyti kuo trumpiau, kad atvykę gydytis nuo vienos ligos neužsikrėstų kita. Su šiomis bakterijomis labai sunku kovoti. Tai viso pasaulio problema, kurios neišvengia net geriausios Amerikos klinikos. Priklausomai nuo sunkumo, gydymas nuo stafilokoko užtrunka 3-4 savaites“, - pasakojo Lietuvos infektologų draugijos pirmininkas.
Antibiotikai gali būti blogiau už stafilokoką?
Higienos instituto Visuomenės sveikatos tyrimų skyriaus vedėja dr. Rolanda Valintėlienė taip pat sutinka, kad vienais atvejais stafilokokas turi būti gydomas, kitais – ne.
„Mes visi, žmonės, esame bakterijų nešiotojai. Stafilokokas – viena iš jų, kuri gyvena ant trečdalio žmonių odos ir nosiaryklėje. Kitas dalykas, kad šiais laikais praktiškai nebėra bakterijų, jautrių visiems antibiotikams. Tokių bakterijų visada daugiau ten, kur naudojama daugiau antibiotikų. Ne būtinai ligoninėje. Jeigu vaikui dėl pediatro nuostatų ir jo imuniteto problemų dažnai skiriami antibiotikai, jo organizme gali išsivystyti jiems atspari bakterija.
Įgijus atsparių bakterijų ligoninėje nereikia gerti kitų antibiotikų norint jas užmušti. Žmogui atsidūrus aplinkoje, kurioje daugiau sveikų bakterijų, pastarosios sugeba išstumti atspariąsias. Taigi gyvenant įprastomis sąlygomis žmogaus flora po truputį atsistato. Tačiau tam tikrais atvejais šias bakterijas reikia naikinti. Pavyzdžiui, jei žmogus yra stafilokoko nešiotojas ir jis ruošiamas operacijai, rekomenduojama pašalinti iš organizmo antibiotikams atsparias bakterijas. Tiesa, nebūtinai antibiotikais. Yra specialūs muilai, antiseptiniai skysčiai. Mat stafilokokai gyvena ant odos ir nosiaryklėje – nuo šių vietų jį galima nuplauti“, - pasakojo mikrobiologė.
Pasak jos, stafilokokai – pirmos bakterijos, kurias naujagimis gauna iš aplinkos. Palaipsniui atsiranda ir kitų bakterijų. Todėl baisiausia, kai naujagimiui iškart duodama antibiotikų – tuomet normalus žarnyno mikrofloros formavimasis užtrunka.
