Kaip atskirti paprastą negalavimą nuo apnuodijimo gyvsidabriu

Ukmergės rajono apylinkės teisme gyvsidabrio prisikvėpavusieji – ne vieninteliai, nerimaujantys dėl nuodingų garų žalos sveikatai. Apsinuodijimų kontrolės ir informacijos biuro specialistų teigimu, skambinantys žmonės dažniausiai klausia, ką daryti sudužus gyvsidabriniams termometrams ir kokie apsinuodijimo gyvsidabriu požymiai.

„Neskaičiuojant Ukmergės atvejo, pranešimų apie gyvsidabrio išsiliejimą buvome gavę iš pramonės įmonių, tačiau mediciniškai per praėjusius dvejus metus mes diagnozavome tik vienas apsinuodijimą: šios medžiagos rasta vaiko organizme, nustatytas taršos šaltinis – šulinio vanduo”, – DELFI sakė Ūmių apsinuodijimų kontrolės ir informacijos biuro vedėja Laima Gruzdytė.

Gydytojos klinikinės toksikologės teigimu, iš užteršto šulinio vandenį gėrė visa šeima, tačiau gyvsidabrio kiekis buvo padidėjęs tik minėtam vaikui.

Vandens telkinių tarša metaliniu gyvsidabriu pavojinga visai ekosistemai, taigi, ir žmogui. „Tas pats pasakytina ir apie pesticidus, kurių sudėtyje, ypač ankstesniais laikais, buvo naudojamas gyvsidabris. Plačiausiai ši pavojinga medžiaga naudojama pramonėje, tačiau mūsų kasdienybėje, išskyrus termometrus, gyvsidabrio nėra daug”, – komentavo L. Gruzdytė.

Pavojingesnis vaikams

Specialistės teigimu, pavojingesnis organinis gyvsidabris, kuris apsinuodijimo atveju į organizmą patenka su maistu ar gėrimu ir rezorbuojamas iš žarnyno. Metalinis gyvsidabris - mažiau pavojingas. Juo galima apsinuodyti tik garais. Per virškinamąjį traktą jis rezorbuojamas minimaliai, nebent labai didelis kiekis galėtų pakenkti organizmui.

Bet kokie incidentai su gyvsidabriu, anot pašnekovės, yra pavojingesni vaikams.

Dėl sudaužytų termometrų žmonės į toksikologus kreipiasi gana dažnai. „Galima sakyti, jog didžiausia skambučių dalis dėl apsinuodijimų gyvsidabriu tenka atvejams, kai sudaužomi gyvsidabriniai termometrai. Būna taip, kad vaikas sudaužo, tėvams nepasako. Būna, kad tėvai su dulkių siurbliu susiurbia gyvsidabrį ir skambina klausdami, ką paskui daryti”, – pasakojo L. Gruzdytė.

Gyvsidabrį pataria rinkti klijuotu popieriumi

Ekstremalių sveikatai situacijų centras gyvsidabrį pataria rinkti drėgnu, klijais pateptu popieriaus lapu, prie kurio gyvsidabrio lašeliai gerai limpa. Pradėti geriau nuo ploto pakraščių ir artėti į vidurį.

Popierių su gyvsidabriu reikėtų įdėti į vandens pilną stiklainį ir sandariai uždaryti. Indą pakračius, gyvsidabris atlimpa nuo popieriaus ir nusėda ant dugno. Išėmus popierių juo vėl galima toliau rinkti gyvsidabrį. Likusius mažus lašelius galima surinkti su gumine kriauše.

Gyvsidabrio paliestus paviršius būtina nuplauti muilo ir sodos tirpalu, nutrinti šepečiu ir perplauti vandeniu. Jei vietos yra sunkiai pasiekiamos, minėtu tirpalu jas galima nupurkšti ir palikti porai parų. Jei to neįmanoma padaryti, gyvsidabrio paliestus plotus būtina nuvalyti bent per 2–6 valandas. Surinktą gyvsidabrį nemokamai priima specialios tarnybos. Vilniuje tai daro „Grinda”.

Gali ištikti mirtis

Ūminiai apsinuodijimai gyvsidabriu pasitaiko retai,  juos dažniausiai sukelia gyvsidabrio garai. Įkvėpus pirmiausia pasireiškia galvos skausmas, svaigimas, silpnumas, seilėtekis, pykinimas, vėmimas. Gali burnoje jaustis metalo skonis, varginti pilvo skausmai, viduriavimas.

Kai gyvsidabrio garų įkvepiama daug, gresia plaučių edema ir netgi mirtis. Didelės koncentracijos dirgina nosį, gerklę, sukeldamos kosulį, krūtinės skausmus, pasunkėjusį kvėpavimą, karščiavimą.

Gyvsidabriu gydė sifilį

Gyvsidabrį žmonės vartojo per visą civilizacijos istoriją, jo pėdsakų randama jau Egipto kapinynuose. 18-ame amžiuje gyvsidabrio preparatais  buvo gydomas sifilis. Jau viduramžiais buvo žinomas gyvsidabrio toksiškumas – jis buvo vartojamas skrybėlių veltinio gamybai, todėl atsirado palyginimas „pakvaišęs kaip kepurininkas“.

Pirmą kartą gyvsidabrio sukeltas tremoras (drebulys) aprašytas Charcot 1889 metais. 1940 m. Wilson nustatė gyvsidabrio ryšį su pažinimo sutrikimais, susijaudinimu, halucinoze. 1961 metais nustatytas padidėjusio gyvsidabrio kiekio šlapime ryšys su paslaptinga Minimatos regiono gyventojų liga Japonijoje. Gyvsidabris į jūros vandenį pateko iš gamyklos, bakterijos jį pavertė organiniais junginiais, o žuvys, kaip galutinė biologinės grandinės grandis, tapo apsinuodijimo šaltiniu žmonėms.

Daugiausia gyvsidabrio – plėšriose žuvyse

Ilgalaikiai sveikatos sutrikimai dažniausiai būna susiję su lėtiniu apsinuodijimu gyvsidabriu. Įprasta manyti, kad pagrindiniai taršos šaltiniai yra dantų plombos ir jūros žuvis, ypač vaikams ir nėščiosioms. 1993 m. nustatyta, kad dantų plombos neturi žymesnės įtakos sveikatai.

Pagrindinis taršos gyvsidabriu šaltinis išlieka kai kurios jūrų žuvų rūšys – ryklys, kardžuvė, karališka skumbrė. JAV Maisto ir vaistų kontrolės tarnyba (FDA) rekomenduoja nėščiosioms, maitinančioms motinoms ir vaikams nevalgyti šių žuvų. Gėlavandenės žuvys turi mažiau gyvsidabrio, daugiausiai jo sukaupia plėšriosios – ešerys, lydeka.

Gyvsidabriui patekus į organizmą, jis sutrikdo fermentų veiklą. Dėl to įvyksta įvairių organizmo sistemų, pirmiausia centrinės nervų sistemos, pažeidimai. Jis gali kauptis kepenyse, blužnyje, kai kuriuose kituose organuose, smegenyse, kauluose. Iš organizmo išsiskiria lėtai su šlapimu, prakaitu, seilėmis.

Pažeidžia nervų sistemą

Organiniai gyvsidabrio junginiai labiausiai pažeidžia nervų sistemą – atsiranda parestezijos (tirpimo, niežėjimo pojūtis), judėjimo, klausos, regos taip pat psichikos sutrikimai, vystosi paralyžius. Gali būti pažeidžiamas virškinimo traktas, inkstai, o metilgyvsidabris sukelia sunkius apsigimimus.

Gyvsidabris yra vienintelis metalas, kurio metaline forma galima apsinuodyti įprastose sąlygose. Metalinis gyvsidabris blogai įsisavinamas virškinimo trakte, todėl prarytas praktiškai nenuodingas.

Lėtinių inhaliacinių apsinuodijimų gyvsidabrio garais metu taip pat gali pasireikšti sisteminis toksiškumas. Gyvsidabrio garai labiausiai pažeidžia nervų sistemą: atsiranda pirštų virpėjimas, nevalingi galūnių judesiai, nuovargis, atminties sutrikimai, nuotaikų kaita, krenta apetitas, svoris. Gali pasireikšti psichikos sutrikimai, haliucinacijos, psichozė. Vaikams gali skaudėti rankas ir kojas, jų oda parausta ir šerpetoja.

Pataria konsultuotis su toksikologais

Žmonėms, nuogąstaujantiems, kad galėjo apsinuodyti gyvsidabriu, rekomenduojama kreiptis į savo šeimos gydytoją arba skambinti į Apsinuodijimų kontrolės ir informacijos biurą telefonais (8 5) 236 20 52 arba 8 687 533 78. Visą parą budintis gydytojas klinikinis toksikologas patars ką daryti, kur kreiptis.

Šeimos gydytojai esant reikalui atliks būtiniausius tyrimus bei nukreips planinei ambulatorinei  klinikinio toksikologo ar darbo medicinos gydytojo konsultacijai, kad specialistai įvertintų apsinuodijimo sunkumą ir jei reikalinga -  paskirtų gydymą.

Svarbu žinoti, kad lengvo apsinuodijimo gyvsidabriu atveju pirmasis ir vienintelis gydymo būdas – nutraukti kontaktą su nuodinga medžiaga.  Į organizmą patekęs nedidelis kiekis gyvsidabrio  natūraliai šalinasi iš organizmo, todėl specifinis gydymas nereikalingas. 

Sudėtingų apsinuodijimų gyvsidabriu atvejais skiriami vaistai spartina gyvsidabrio šalinimą iš organizmo su šlapimu, tačiau taip netenkama ir organizmui reikalingų metalų, tokių kaip cinkas, varis ir kt. Kartais gydymas gali būti kur kas kenksmingesnis už patį apsinuodijimą, todėl turi būti skiriamas tik gydytojo specialisto, įvertinus jo tikslingumą ir galimą žalą.