Onkologijos ligoninė – antroji, kurioje teko gulėti po gimdymo
Mano gyvenimo su vėžiu istorija tęsiasi jau dvidešimt trejus metus. Tad vien tai – akivaizdus pavyzdys, kad piktas vėžys – nėra nuosprendis.
Tais lemtingais 1993-aisiais man buvo 47-eri. Gyvenimas tekėjo įprasta vaga: darbas, namai, šeima. Iš prigimties esu liekna, sveikata niekada nesiskundžiau: ligoninėje gulėjau tik per dukros gimdymą. Visada mėgau sportuoti, dariau mankštą. Niekada neverčiau savęs daugiau judėti. Dirbau sėdimą darbą. Po darbo eidavau į stadioną, bėgiodavau tik savo malonumui. Nesu namisėda, priešingai nei mano vyras. Kone kiekvieną vakarą po darbo kur nors lėkdavau, vyras dėl to nepykdavo, sakydavo: „Eik viena, aš verčiau pasaugosiu namus“. Tada 90-aisiais buvo gana populiarūs įvairūs kursai: kulinarijos, siuvimo, mezgimo. Esu baigusi visus.
Guzelį dešinėje krūtyje aptikau visai atsitiktinai. Tiesa, jis jau buvo labai gerai matomas, kitaip sakant, nepastebėti jo buvo neįmanoma. Kartais pagalvoju, kodėl taip vėlai pamačiau? Turbūt kaltas pačios aplaidumas, nes tą pastebėti, mano atveju, tikrai jokio gydytojo nereikėjo. Galėčiau teisintis, kad buvau labai užsiėmusi, turėjau be galo daug užsiėmimų, o tyrinėti savo kūno nebuvau pratusi. Tai dabar labai daug kalbama apie krūties vėžį, kaip, beje, ir apie kitus onkologinius susirgimus. Vyksta krūties vėžio patikros programa, apie savo ligas viešai kalba žymus žmonės. O tada apie vėžį nebuvo priimta kalbėti garsiai.
Vienu gydytoju nepasitikėjau, konsultavausi ir su kitais
Esu iš tų žmonių, kurie su savo problemomis tvarkosi patys. Taigi niekam nieko nepranešusi nuėjau pas onkologą. Jis mano įtarimus patvirtino, nustatė, kad sergu III stadijos vėžiu. Nors tiesa pasakius, tada man ligos stadija nerūpėjo ir per daug neišgąsdino. Supratau, kad piktas vėžys ir tiek. Gydytojas aiškino, kad reikės ne tik operuoti, bet ir chemoterapijos, švitinimo. Būtent žinia, kad reikės spindulinės terapijos labiausiai ir išgąsdino, nes nuo vėžio mirė mano mama, ir gerai žinojau, kaip žmogų gali paveikti spinduliai. Mama buvo apkūni, o po švitinimo sunyko akyse, liga „išdžiovino“, atrodė, kad net ir kaulai susitraukė.
Galvojau, jeigu ir man taip bus, kai svorio ir taip nedaug, tai po švitinimo visai kojų nepakelsiu. Suprantama, kad tokia perspektyva manęs neviliojo. Todėl nusprendžiau nueiti pas kitą gydytoją. Pamaniau, galbūt, šis gydytojas klysta. Antras gydytojas irgi kalbėjo panašiai. Nesustojau, nuėjau pas trečią. Šis labiausiai kėlė pasitikėjimą, pasakė, kad tikslesnės gydymo perspektyvos paaiškės po operacijos. Tad buvo paskirta operacijos diena.
Viską gyvenime priimu gana lengvai, taip pat priėmiau ir vėžio diagnozę. Galbūt iki galo nesupratau visos situacijos sudėtingumo, grėsmės, o vėliau, kai, atrodytų, jau galėjau susivokti, tam nebuvo laiko, nes reikėjo veikti – ruoštis operacijai. Matyt sugebu neimti visko giliai į širdį. Gal kas pagalvos, kad esu nejautri, neužjaučiu kitų. Bet nemanau, kad gailestis ar ašarojimas kartu gali padėti. Esu iš tų žmonių, kurie visada žiūri į priekį, o susidūrusi su sunkumais, problemomis, galvoja, kaip iš jų kuo greičiau išbristi. Todėl iš karto ėmiau galvoti, kaip kuo greičiau pasveikti.
Taigi, mano ligos istorija rutuliojosi labai greitai – per kelias savaites buvo patvirtinta diagnozė, Kauno onkologinėje ligoninėje atlikta operacija, ir po dvejų dienų jau buvau išleista į namus.
Užteko vien operacijos
Buvo pašalina dešinė krūtis kartu su limfmazgiais. Galbūt dėl to, kad buvau liekna, po operacijos buvo palikta ne daug drenų, per kuriuos turėjo nubėgti susikaupęs kraujas ir vanduo. Taigi, jau antrą dieną po operacijos buvau namie. Po to į ligoninę dar kurį laiką važiuodavau į perrišimus. Blogiausia, kas nutiko po operacijos – kad negalėjau valdyti dešinės rankos, negalėjau jos pakelti, negalėjau susišukuoti. Tačiau neketinau su tuo taikstytis. Tais laikais niekas apie jokias mankštas nekalbėjo: išleisdavo į namus ir tvarkykis, kaip moki. Sužinojau, kad atkurti rankos funkciją padeda kamuoliuko ridenimas siena. Taip kiekvieną dieną siena aukštyn keldama kamuoliuką „išmokau“ valdyti ranką.
Mane gydęs onkologas išėjo atostogų ir nedarbingumo pažymėjimo prasitęsti atvažiavau pas jį pavaduojantį gydytoją. Jis paklausė, kodėl toliau nesigydau, kodėl nėra atliekamos jokios procedūros. Pasakiau, kai sugrįš mano gydytojas, tada ir tęsiu gydymą. Gydytojas, matyt, nebuvo gerai nusiteikęs, todėl piktai pasakė, kad jei nesigydysiu, jis nepratęs nedarbingumo lapelio. „Netęskit“, - atsakiau. Nežinau, ką galvojau ir kodėl taip neatsakingai pasielgiau, bet nedarbingumas buvo nutrauktas. Kitą dieną jau buvau darbe. Jaučiausi gerai, apie ligą daug negalvodavau, bet ir neužmiršdavau. Profilaktiškai tikrinausi pas savo onkologą, kuris paskirdavo tyrimus, atlikdavo apžiūrą, bet nieko blogo nerasdavo. Taigi neprireikė nei švitinimo, nei chemijos, ir taip sėkmingai gyvenau 20 metų.
Apie ligą per daug žinoti nenoriu
Man tapo įdomu viskas, kas susiję su krūties vėžiu. Buvo toks metas, kai daug įstaigų, įmonių užsidarinėjo. Neišvengė šio likimo ir mano darbovietė, netekau darbo. Vieną dieną į akis krito skelbimas laikraštyje, kad Kaune kuriasi onkologinėmis ligomis sergančiųjų draugija „Alma“. Būdama smalsi, negalėjau praleisti progos ir nenueiti į šį susirinkimą. Sudomino, supratau, kad veiklos čia tikrai nestokosiu.
Nesu iš tų ligonių, kurie nuodugniai domisi ir tyrinėja savo ligą, organizmą. Per daug nesigilinu, ir man taip ramiau. Kaip sakoma, mažiau žinai, geriau miegi. Antraip, vien perskaičiusi vaisto informaciniame lapelyje išvardytus pašalinius poveikius, gali pasidaryti bloga. Juk kone kiekvieną blogybę iš to lapelio galėsi sau pritaikyti. Todėl domiuosi saikingai: klausiu gydytojo, į ką turėčiau atkreipti dėmesį, kokius požymius stebėti. Juk mane gydo profesionalai, kodėl turėčiau atimti iš jų duoną ir viskuo domėtis. Kodėl turėčiau galvoti, ar tie vaistai man tinka, o gal man reikia kitų? Galbūt ir reikia, bet jeigu jie nėra kompensuojami, jų vis tiek neįpirksiu...
Mano nuomone, galbūt trūksta informacijos apie pagalbines priemones gyvenomo kokybei palaikyti ir onkologines ligas. Gydytojai dažniausiai nieko apie tai nepasako, jie neinformuoja apie kokias nors papildomas priemones, preparatus, kurių būtų galima vartoti po gydymo, palaikomojo gydymo metu (pavyzdžiui, kad mažiau pykintų, kad sumažintume radikalaus gydymo poveikius organizmui) ir pan.
Liga pasikartojo po 20-ies metų
Po 20-ies metų, 2013-aisiais, toje pačioje krūtyje virš operacijos rando pastebėjau nedidelį darinuką. Ne iš karto pagalvojau, kad tai vėl pikta liga. Juk nuolat lankiausi pas gydytoją, visuomet atlikdavo visus tyrimus, tiek kraujo, tiek kaulų scintigrafiją, vidaus organų echoskopiją ir pan. Ir niekada jokių blogybių gydytojai nematė. Tai iš kur tas vėžys vėl galėjo išlįsti? Tiesa, skaudėdavo kaulus, bet kadangi sergu osteoporoze, manydavau, kad tai yra skausmų priežastis. Dabar suprantu, kad veikiausiai skausmus jaučiau dėl to, kad kauluose kaupėsi piktybinių ląstelių židiniai.
Nuėjau pas gydytoją, atliko biopsiją ir antrą kartą išgirdau, kad krūtyje yra piktybinis darinys. Antrą kartą diagnozė irgi neišgąsdino, netgi, sakyčiau, dar mažiau išgąsdino. Juk po pirmosios vėžio diagnozės sėkmingai gyvenau 20 metų. Kitąmet švęsiu 70-metį. Ne kiekvienas žmogus gali tuo pasigirti. Iš tiesų, kiek žmonių miršta nesulaukę 70-ies net nesirgę vėžiu, kiek jų pakerta insultai, infarktai ar kitos sunkios ligos.
Visada maniau, kad onkologinės ligos per daug dramatizuojamos.
Ir antrą kartą operacijos ilgai laukti neteko – išoperavo labai greitai. Tačiau šį kartą jau paskyrė ir spindulinę terapiją, ir chemoterapiją. Nuo 2013 m. atlaikiau 14 chemoterapijos kursų. Buvo paskirta 10 švitinimo seansų. Dabartinė medicina iš tiesų smarkiai pažengė į priekį ir šiuolaikinis švitinimas taškinis, pažangesnis negu buvo skirtas mano mamai prieš 30 metų. Tačiau šalutinius jo poveikius pajutau. Labai nukentėjo stemplė, nieko, net vandens nuryti negalėjau, buvo jausmas, kad gerklėje spygliai.
Kad liga neplistų, kad būtų sunaikintos išsibarsčiusios vėžinės ląstelės buvo paskirta ir chemoterapija. Iš pradžių 8 seansai, po to nedidelė pertrauka, ir dar 6. Paskutinė „raudona“ chemoterapija buvo prieš mėnesį, spalį. „Raudona“ – nes lašinami raudonos spalvos vaistai. Vieną dieną lašina, po to apie 3-4 savaites pertrauka, kad organizmas atsigautų. Tada – vėl vaistų. Chemoterapiją ištvėriau gana gerai, nebuvo sunkių pykinimo ar vėmimo priepuolių. Sausėjo odą, nagai tapo trapūs, pakeitė spalvą – paraudonavo.
Po dienos-kitos po vaistų sulašinimo jausdavau didelį silpnumą, nuovargį, bet visa tai praeidavo ir su kiekviena diena po truputį atgaudavau jėgas. Labiausiai rūpesčių kėlė, kad nuslinko plaukai. Buvo vasarą, skarelės man netinka ir nepatinka, tad teko rinktis peruką. Šiokių tokių nepatogumų jis kelia – karšta su juo vasarą. Užtat net mane pažįstantys žmones pagiria mano šukuoseną, užmiršta, kad nešioju peruką. Kitos moterys drąsios, gali net plika galva pasirodyti, nesu tokia. Ir būdama sveika niekada nenorėjau išsiskirti iš minios, juolab šokiruoti žmonių plika galva.
Reikia stengtis, kad liga nepakeistų įprasto gyvenimo, nebent jį praturtintų
Viena mano pažįstama pasakė, kad susirgau dėl to, kad per daug „laksčiau“. Suprask – labai aktyviai gyvenau, visur dalyvavau, viskuo domėjausi. Esu priešingos nuomonės. Juolab kad ir sirgdama sugebu būti aktyvi, ir užsiėmimų, ir veiklos turiu ne mažiau nei būdama sveika. Manau, jeigu žmogus nori, jokia liga nesutrukdys. Aišku, onkologinė liga kuriam laikui išmuša iš vėžių, kol vyksta aktyvus gydymas, jėgų įprastinei veiklai pritrūksta. Bet po gydymo, kai jėgos sugrįžta, jautiesi kaip ant sparnų... Nejau prieš 23 metus išgirdusi vėžio diagnozę, turėjau keisti savo įpročius, gulėti lovoje, niekur nevažinėti, niekuo nesidomėti? Tai kam tuomet gyventi?
Taigi chemoterapija – mano šiandienos rutina. Laukiu, kad greičiau pasibaigtų, nes turiu daug planų. Jau prasidėjo Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto paskaitos, būtinai reikės išsirinkti kokį fakultetą. Šešerius metus lankiau teisės fakulteto paskaitas, taip pat sveikatos, dramos. Tai be galo įdomu, be to, vyksta ne tik paskaitos, lankomi muziejai, bažnyčios, galerijos, parodos, vykstame į kitus Lietuvos miestus. Neapleidžiu sporto: du kartus per savaitę su panašaus amžiaus moterimis renkamės daryti mankštos, lankau baseiną.
Daug laiko ir energijos atima dalyvavimas draugijos „Alma“ veikloje, bet, kita vertus, tai teikia ir didelį malonumą, skaidrina gyvenimą, suteikia naujų žinių, pažinčių. Organizuojame konferencijas, išvykas, šventes. Kasmet kartu sutinkame šv. Kalėdas. Pastebėjau, kad dauguma moterų kovingos - nesvarbu, kad šiandien skauda, bet rytoj jos pasipuoš, šypsosis ir bus laimingos, nepaisant to, kad kitą dieną galbūt vėl bus be galo sunku. Juk sergančioms ir su liga kovojančioms moterims reikia visko, kaip sveikoms ar net daugiau. Joms svarbu bendrauti, išsikalbėti, neužsisklęsti savyje, reikia ir aplinkinių palaikymo, juk gydymas ilgas ir sudėtingas.
Pati kovoju už save: nenoriu nei vyro, nei dukros apkrauti savo rūpesčiais. Kol galiu, kol pajėgiu stengiuosi viską daryti pati. Ir kol kas tai sekasi.
Esu jau prosenelė – tęsiasi mūsų giminės moteriškoji linija: turiu dukrą, anūkę ir proanūkę. Tad gyvenimas tęsiasi ir yra nuostabus. Žmogus gyvena, kol yra aktyvus. Tuo ir linkiu likimo draugėms – būti aktyvioms.
Daugiau vėžio dienoraščių rasite ČIA.
Pataria krūtis tikrinti po menstruacijų
Krūties vėžys yra dažniausiai moterims diagnozuojama onkologinė liga. Didesnė tikimybė, kad susirgs tos moterys, kurių artima giminaitė (mama, sesuo) sirgo šia liga, kurios vėlai gimdė, nemaitino krūtimi, ilgą laiką vartojo kontraceptines priemones, turi antsvorio, kurioms anksti prasidėjo menstruacijos ar vėlyva menopauzė, ilgai taikyta pakaitinė hormonų terapija, kurių per mažas fizinis aktyvumas ir kt. Visos krūties vėžio priežastys nėra žinomos, tik sutinkama, kad gyvenimo būdas ir žalingi įpročiai gali būti rizikos faktoriais.
Medikai ragina reguliariai tikrinti sveikatą, nes laiku diagnozavus piktybinį naviką galima pasiekti gerų gydymo rezultatų ir liga atsitraukia. Vietinis ligos atsinaujinimas stebimas iki 10% pacienčių per dešimt metų, jei skiriamas adekvatus adjuvantinis gydymas (hormonų terapija, radioterapija, chemoterapija) ir yra kokybiškai atlikta operacija.
Jau sirgdama krūties vėžiu moteris gali nieko nejausti - skausmas nėra vėžio požymis. Nors ne kiekvienas darinys krūtyje yra vėžinis, tačiau kiekvieną būtina tirti dėl vėžio.
Pagrindinis krūties vėžio simptomas - tai krūtyje apčiuopiamas kietas, neskausmingas darinys, krūties formos pokytis, įtrauktas, įdubęs ar pasikeitęs spenelis, padidėję pažasties limfmazgiai, išskyros iš spenelio.
Moterys raginamos tikrinti krūtis pirmomis dienomis po menstruacijų, o per menopauzę rekomenduojama apžiūrėti krūtis prieš veidrodį tą pačią kiekvieno mėnesio dieną.
Tikimybė susirgti krūties vėžiu padidėja moterims, sulaukusioms 50-ies metų amžiaus. Kartą per du metus moterys nuo 50 iki 69 metų imtinai gali nemokamai pasitikrinti ir pasidaryti krūties rentgeno nuotrauką (mamografinį tyrimą).
