Sukrečianti Brigitos istorija prasidėjo seniai, tačiau visiškai nekaltai – nuo paprasto skrandžio skausmo. „Keletą metų iki diagnozės jutau skausmus skrandžio srityje. Ėjau pas gydytojus, ieškojau priežasties. Keliskart darė endoskopiją, bet vis sakydavo, kad problemos nemato. Tuo metu niekas nepagalvojo, kad reikėtų patikrinti ir greta esančius organus“, – pasakoja Brigita.
Įvykius pakeitė atsitiktinumas
„Kartą nuėjau pas kitą skrandžio ligų gydytoją. Ėmiau jai pasakoti savo negalavimų simptomus, o ji man sako – vaikeli, čia gali būti ir vėžinės ligos požymiai. Nusiuntė pasidaryti echoskopiją. Tada, tiriant pilvo organus ultragarsu, ir pamatė, kad prie kepenų, pilvo srityje susikaupę daug vandens ir yra neaiškios kilmės dariniai“, – 2013 m. rudenį mena moteris, kuriai tuo metu buvo tik 27-eri. Vos prieš porą metų ji darėsi gimdos kaklelio tyrimus, tačiau tada daktarai nieko nerado.
„Kai pirmąkart buvo užsiminta apie naujai pastebėtus darinius, visi stebėjosi. Gydytojai sakė – iki 30 m. moterų mes net netikriname dėl kiaušidžių vėžio, nes jis yra labai retas ir diagnozuojamas daug vėlesniame amžiuje“, – pasakojo šiaulietė. Gydytoja tada Brigitą bandė raminti statistika, esą tik 2 proc. moterų nustatomas kiaušidžių vėžys nesulaukus nei 30-ies.
Medikai užsiminė, kad iš nuotraukų lyg ir matantys vėžį, tačiau negalintys tuo patikėti ir nieko neprognozuos, kol nepadarys daugiau tyrimų.
„Visos dvejonės dingo padarius vėžio markerio tyrimą. Specialistų teigimu, normalus rodmuo buvo 35, o mano tyrimas parodė šimtais kartų didesnį skaičių – 989. Tiesa, gydytojai ir toliau sakė, kad diagnozė dar neaiški, skaičiai nieko nereiškia. Vis darė tyrimus, vienus, vėliau kitus, o man tik paviršutiniškai užsimindavo, kas ką reiškia“. Itin sunkus ir varginantis laikotarpis, kaip dabar prisimena pašnekovė, pralėkė akimirksniu.
Apie kiaušidžių vėžį beveik nieko nežinojo
„Diagnozavus ligą – nieko apie ją nežinojau. Nenorėjau domėtis ir po diagnozės. Stengiausi ignoruoti ligą. Nežinau, ar čia buvo šokas, nes tiesiog nesuvokiau, kas apskritai vyksta. Labiau nerimavo mano giminės – mama, tetos“, – sako mergina, kurios galvoje sukosi tik viena mintis.
Vėliau viskas tiesiog skriejo. Dar būnant Šiauliuose atėjo tyrimų atsakymai, kitą dieną Brigita nugabenta į Vilnių. „Ten ir išgirdau, kad mano auglys buvo ar 14, ar 18 centimetrų dydžio. Ką tai reiškia, nežinojau, bet iš namiškių reakcijos suvokiau, kad situacija itin rimta“, – pasakoja Brigita.
Akimirkos, kai išgirdo galutinę gydytojų diagnozę, Brigita niekada nepamirš. „Tada kaip per filmus rodo – išėjau iš gydytojos, įlipau į mašiną, apsikabinau vairą ir pusę valandos verkiau, kol ašaros baigėsi. Galvojau, kaip man grįžti namo, kaip namiškiams viską pasakyti... Nenorėjau nei jų gąsdinti, nei savęs dar labiau bauginti“, – pabrėžė Brigita. Naujieną reikėjo pranešti ne tik tėvams, giminėms, tačiau ir vyrui, su kuriuo ji buvo susituokusi jau daugiau nei metus laiko.
„Grįžusi namo su ašaromis akyse pradėjau viską pasakoti vyrui, apie visas galimas pasekmes, o jis mane puolė raminti – gal nebus taip baisu, kaip gąsdina, išgyvensim kartu viską, kas nutiks. Jo pirmi žodžiai buvo nuraminimas, kad svarbiausia šiandien yra mano sveikata, kad išgyčiau, kad nebūtų komplikacijų“, – sutuoktinio parama džiaugėsi moteris.
Diagnozę Brigita sužinojo 2013 m. spalio 8 d. Daugiau nei po savaitės moteriai buvo atliekama itin sudėtinga operacija. Jos metu galutinai paaiškėjo, kad auglys pasiglemžė abi kiaušides – ant abiejų rasti dariniai. Operacija, trukusi 5-6 valandas, praėjo ramiai. Po jos moteris juokavo, kad jaučiasi tarsi išoperavus apendicitą – skaudėjo, tačiau pojūtis nebuvo nepakeliamas, padėjo vaistai.
Geriausia reabilitacija – fotografijos
Po operacijos Brigita pusantro mėnesio praleido reabilitacijoje Šventojoje, vėliau sekė pusmečio chemoterapijos kursas.
„Jo bijojau labiausiai. Domėjausi fotografija, tad chemoterapijos metu stengiausi dažniau išeiti į gamtą, fiksuoti jos grožį. Tas laikotarpis man buvo nykiausias. Be to, po operacijos priaugau daug svorio – apie 14 kg. Sunku buvo susitaikyti su pasikeitusiu kūnu. Su šiais kilogramais kovoju iki šiol. Stengiuosi sportuoti bei sveikai maitintis“, – pasakoja ji.
Šiandien Brigita turi darbą, o laisvalaikiu – fotografuoja ir savo darbais džiugina kitas šeimas. Džiaugiuosi, kad esu sveika, nepraradau gyvenimo džiaugsmo, priešingai – mėgaujuosi kiekviena turima akimirka“, – džiaugėsi gyvenimo iššūkių nepalaužta moteris.
Nuo aplinkinių savo ligos neslėpė
„Mama gyvena mažesniame miestelyje, tai mano diagnozę, manau, sužinojo visas miestelis tą pačią dieną kaip ir aš. Tiesa, kartais keistų replikų išgirsdavau – stebėjosi žmonės, tarsi per sveikai atrodžiau sužinojus tokią diagnozę. Kartais jausdavausi, kad kai kurie nelabai daug žino apie vėžį, laikosi atstumo, tarsi bijodami užsikrėsti. Tą pajutau iš kelių žmonių ir noriu pasakyti, kad tai neužkrečiama.“ , – pabrėžė Brigita.
Jos draugai klausdavo – kodėl taip nutiko Brigitai, tokiai optimistei. Bandė juokauti, kad gal tik ji ir galėjo pakelti tokią negandą, silpnesnis žmogus būtų ir palūžęs. Tuo metu kiti žmonės jautėsi nepatogiai – nežinodavo, ką sakyti, kaip neįžeisti, bijodavo kažko paklausti, kad jos neįskaudintų.
„Visas moteris nepaisant jų amžiaus ar savijautos noriu paskatinti sekti savo sveikatą. O toms, kurios atsidurtų mano situacijoje, patarčiau neužsisklęsti savyje, nebijoti kalbėtis, neatstumti aplinkinių, nes jiems irgi sunku. Nuo atviro pokalbio pačioms bus lengviau“, – patarė šiaulietė.
„Nuo mokyklos laikų vadovavausi taisykle – viskas tik į gera. Noriu tikėti, kad ir su šia liga Dievulis mane apsaugo nuo kitų nelaimių. Tai buvo išbandymas mano šeimai, mano santuokai, kuris mus visus tik dar labiau suartino. Gyvenimas per daug nepasikeitė, tik kad dažniau pas gydytojus vaikštau. Pasikeitė nebent artimųjų požiūris į sveikatą – dabar jie yra budresni, dažniau tikrinasi, apsilanko pas gydytojus“, – džiaugėsi Brigita.
Tiesa, iki šiol neaišku, ar buvo galima išvengti klastingos ligos progreso. Moteriai nebuvo paaiškinta, ar ankstyvesnė diagnostika būtų padėjusi išvengti operacijos.
„Liepos mėnesį Šiauliuose man darė tyrimus, tačiau nieko nerado, o rugsėjį jau – pirmos stadijos vėžys. Kaip galėjo per mėnesį-du taip nutikti? Juk tuos simptomus, kurie galėjo atsirasti dėl ligos, aš jaučiau keletą metų. Sąmonės kamputyje kirba abejonė, kad jei daugiau tyrimų būtų atlikę vos pajutau pirmuosius skausmus, gal ir būtų buvę galima išvengti šios klastingos ligos“, – atviravo Brigita.
„Galiausiai, noriu padrąsinti visas jaunas moteris nebijoti gydytojų, pačioms iniciatyviau prašyti atlikti įvairiausius tyrimus, save labiau prižiūrėti ir mylėti, nepriklausomai nuo to, kokio amžiaus esate“, – reziumavo moteris.
Lietuvoje kasmet nustatoma apie 400 naujų kiaušidžių vėžio atvejų. Dažniausi simptomai yra šie – sunkumas pilvo apačioje, maudžiantis skausmas pilvo apačioje, nereguliarios mėnesinės, virškinimo pakitimai, pilvo pūtimas, pykinimas, dažnas šlapinimasis, bendras nuovargis, nugaros skausmas, skausmingi lytiniai santykiai bei pilvo apimties padidėjimas. Brigitai pasireiškė tik 4 iš jų.
Daugiau įdomių ir vertingų sveikatos, psichologijos naujienų – mūsų „Facebook“ paskyroje. Prisijunk ir apie viską sužinok pirmas!
