Apsinuodijimų informacijos biuro specialistai prisimena kartą sulaukę moters, bandžiusios paskutinių stadijų vėžį gydytis dėmėtąja mauda, pagalbos skambučio – norėdama palengvinti šalutinius chemoterapijos simptomus, pacientė vos neišsiskubino Anapilin pirma laiko. Pasak kalbintų specialistų, veikiausiai moteris kur nors perskaitė, kad seniau medicinoje maudos preparatus naudodavo vėžio sukeltiems skausmams mažinti. Tačiau taip darydavo nebent XX a. pradžioje ir derindavo maudą kartu su morfijumi.
„Dėmėtoji mauda – super nuodingas augalas, jis pats gali būti kaip chemoterapija!“ – išgirdusi istoriją, nuostabos neslėpė Nijolė Savickienė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Farmakognozijos katedros profesorė. Pasak jos, onkologiniams ligoniams dėmėtąją maudą gana dažnai rekomenduoja nebent tokie žolininkai, kurie neturi rimtų farmakognozijos ir fitoterapijos žinių.
Oficialiai dėmėtosios maudos preparatai tradicinėje medicinoje nevartojami, nes gali sukelti labai pavojingus apsinuodijimus. Pirmieji simptomai paprastai atsiranda per 1–1,5 val.: žmogus vemia, gausiai teka seilės, skauda vidurius, išsiplečia vyzdžiai, prasideda tachikardija, traukuliai, sutrinka kvėpavimas, kol galiausiai ištinka koma. Mirštama dėl kvėpavimo raumenų paralyžiaus sustojus kvėpavimui. Mirtina dozė yra 50 mg augalo vienam kilogramui kūno masės.
Vis dėlto liaudies medicina dar vartoja dėmėtąją maudą nuo įvairių ligų, įskaitant vėžį, ir laikosi nuomonės, kad jos preparatai padeda sergant pasiutlige, stablige ar apsinuodijus strichninu. Tačiau LSMU prof. N. Savickienė kategoriška: šis augalas jokiu būdu negali būti skiriamas įprastinėmis fitodozėmis – protinga gydyti tik homeopatiniais maudos preparatais, kuriuose veikliosios medžiagos koncentracija itin maža.
Paracetamolis ir ežiuolė – nuodas kepenims
Specialistai vis garsiau kalba apie tai, kad tarp augalinių ir sintetinių vaistų galimos įvairios sąveikos, todėl skiriant tiek vienų, tiek kitų preparatų, į jas būtina atsižvelgti. Yra atvejų, kai gydymas augalais (fitoterapija) gali pagerinti gydymą antibiotikais, bet gali būti ir nepalankus, pvz., sutrikdyti sintetinio vaisto įsisavinimą, veikimą ar šalinimą iš organizmo.
DELFI paprašyta išvardyti augalus ir jų preparatus, kurių nepageidautina sąveika su sintetiniais vaistais pasitaiko dažniausiai, prof. N. Savickienė pirmiausia mini jonažoles, ypač jų arbatas. Pasak mokslininkės, didžiausia riziką jonažolės kelia jaunoms moterims, vartojančioms geriamuosius kontraceptikus. Užgėrus kontraceptikų tabletę jonažolių užpilu, galima ne tik sumažinti kontraceptinio preparato poveikį, bet ir apskritai jį pašalinti.
Labai reali sąveika tarp dviskiaučio ginkmedžio (augalinio preparato protinei veiklai gerinti) ir omeprazolio (vaisto nuo skrandžio gleivinės sudirgimų, gastrito ir pan.). „Paprastai ginkmedį vartoja vyresnio amžiaus žmonės, tad, kad nepamirštų, geria jį ryte. Omeprazolis taip pat geriamas ryte, 15–20 min. prieš valgį. Tačiau, kaip rodo moksliniai duomenys, ginkmedis net iki 33 proc. sumažina omeprazolio veikimą“, – kodėl atmintis gerėja, o skrandį ir toliau tebeskauda, aiškina pašnekovė.
Kitas netikęs derinys – ginkmedžio preparatai ir kraujo krešumą mažinantys vaistai (antikoaguliantai). Ginkmedis sustiprina jų veikimą, todėl kraujo krešumo rodikliai gali tapti itin prasti.
Kepenims gali smarkiai pakenkti paracetamolis, vartojamas kartu su imunitetui stiprinti skirtais ežiuolės preparatais. „Paracetamolis yra skaidomas kepenyse ir, vartojamas didesnėmis dozėmis, toksiškas kepenims. Vartojamas kartu su augaliniu preparatu, kuris skaidomas kepenyse arba sutrikdo vaisto toksinių metabolitų neutralizavimą, gali būti, kad padarys žalos kepenims. Nepageidaujamų poveikių gali būti labai daug, tik tiek, kad žmonės į juos labai nesigilina“, – aiškina specialistė.
Kad ir kaip netikėtai skambėtų, su dauguma sintetinių vaistų grupių neigiamai sąveikauja greipfrutų vaisiai ir jų preparatai. Jie sulėtina sintetinių vaistų skaidymą ir šalinimą iš organizmo, todėl susilaikius veikliosioms vaisto medžiagoms, gali būti jaučiamas stipresnis šalutinis gydymo poveikis.
Profesorė N. Savickienė atkreipia dėmesį, kad kava ir arbata – taip pat produktai, išgaunami iš augalų. Juose esanti medžiaga kofeinas irgi gali nepageidautinai sąveikauti su visomis vaistinių medžiagų grupėmis. Todėl vaistus reikia užgerti švariu vandeniu, o ne juodąja, žaliąja arbata ar kava.
Būtų klaidinga teigti, kad augalinių ir sintetinių preparatų sąveika – vien neigiama. Pavyzdžiui, natūralios kilmės česnakų ir taukų žuvų preparatai, vartojami kartu, turi teigiamos įtakos blogojo cholesterolio mažinimui – nuo šių preparatų rodikliai esą sparčiau taisosi.
Pastaruoju metu ypač padaugėjo informacijos ir apie teigiamą augalinių preparatų poveikį besigydantiems nuo vėžio. Pasak prof. N. Savickienės, palankesnė gydymo eiga būna toms krūties vėžiu sergančioms moterims, kurioms kartu su tamoksifenu skiriama ir sojų preparatų. Karnitinas sumažina doksorubicino sukeltą šalutinį poveikį širdžiai. Lengviau chemoterapiją doksorubicinu ar cisplatina ištveria ir tie, kurie kartu vartoja dviskiaučio ginkmedžio: pirmojo preparato atveju mažėja toksinis poveikis širdžiai, antrojo – inkstams. Toksinį chemoterapijos cisplatina poveikį inkstams sumažina ir iš margainių išgaunamas silimarinas.
Gydytis augalais gali tik sveikieji?
„Kaip toksikologė galiu drąsiai pasakyti, kad baisesnių nuodų už tuos, kuriuos sukūrė gamta, nėra sukūrusi net chemijos pramonė. Todėl augalai turėtų būti skiriami protingai, parenkami išmanančio žmogaus“, – tvirtos nuomonės laikosi gyd. Laima Gruzdytė. Kaip medikei jai kelią susirūpinimą Lietuvai būdingas savigydos fenomenas: žmonės mėgsta prisipirkti įvairiausių preparatų ir bando gydytis patys. Gerai, jeigu prie štai dar pasitaria su vaistininku – dažnai ir to esą nebūna.
„Žinoma, dėl to kaltos ir sveikatos apsaugos sistemos paslaugų organizavimo spragos, kai sunku patekti pas savo gydytoją, gydytojas negali skirti pacientui pakankamai laiko ir išklausyti jo bėdų arba sutrikęs pats kontaktas tarp gydytojo ir paciento“, – savigydos šaknų mėgina ieškoti pašnekovė, tačiau, pasak jos, dėl to gydymosi augalais keliamų pavojų dar labiau padaugėja.
Pagrindinė problema, su kuria susiduria gydytojai, yra ta, kad cheminiame vaistiniame preparate yra išgryninta kokia nors viena veiklioji medžiaga, tiksliai apskaičiuota jos dozė ir yra aišku, kad viena tabletė veikia šitaip, o dvi tabletės – kitaip. Augaluose veikliųjų medžiagų koncentracija labai svyruoja priklausomai nuo to, kokiomis sąlygomis augalas augo, ar jo derėjimo metu buvo saulėta, o gal drėgna, kuriuo metu buvo nuskintos preparatams ruošti naudojamos augalo dalys.
„Jei koks nors spanguolių žievelių ekstraktas šlapimo pūslės uždegimui gydyti greičiausiai neapsieis be tokio šalutinio poveikio kaip skrandžio dirginimas, tai su rimtesniais žoliniais preparatais reikėtų iš tikrųjų elgtis dar atsargiau“, – įsitikinusi toksikologė. Pasak jos, kartą išklausę kolegės mokslinį pranešimą apie gydymąsi augalais, gydytojai sutartinai priėjo prie išvados, kad norint gydytis augalais, reikia būti visiškai sveikam, neturėti jokių pažeidimų ir tik esant tokios būklės mėginti koreguoti, stiprinti savo organizmą.
Augaliniai preparatai, kaip ir sintetiniai, gali dirginti žarnyną, skatinti arba silpninti motoriką, varyti šlapimą, pažeisti kepenis ir pan., tik yra vartojami palyginti nedideliais kiekiais, todėl nepageidaujamo šalutinio poveikio galima ir nepajusti. Specialistai kaskart pataria atkreipti dėmesį į tai, kas rašoma ant augalinio preparato pakuotės ir pasigilinti į konkretaus preparato poveikį ir bėdą, kurią juo bandoma gydyti. Pavyzdžiui, jei augalinis preparatas skirtas virškinimo sistemai, reikia pasiaiškinti, ar jis mažina rūgštingumą, ar gerina žarnyno peristaltiką, ar kaip tik ją slopina, ar skatina tulžies fermentų išsiskyrimą. Dar vienas svarbus niuansas – beveik visi augaliniai preparatai yra maisto papildai ir nėra griežtai reglamentuojami, neturi griežtai apskaičiuotos vartojimo dozės, taigi žmogui paliekama labai daug laisvės rinktis ir suteikiama labai mažai informacijos apie konkretų preparato poveikį.
Informacija – ne iš forumų
„Augalas turi daug veikliųjų medžiagų, jų poveikis platus ir paprastai keleriopas. Dažnai augaliniai preparatai parduodami mišiniais – vėlgi reikia aiškintis, kuri jo dalis kokį poveikį sukelia. Mano galva, tai labai didelis mokslas, kurio seniau žmonės ilgai mokydavosi, kad žinotų, kokį augalą ir kaip skirti. Norėtųsi, kad ir šiandien atsirastų daugiau išmanančių žmonių, kurie padėtų susigaudyti augalinių preparatų gausybėje“, – sako gyd. L. Gruzdytė. Pasak jos, visiems būtų saugiau, jei prieš pradėdamas vartoti augalinį preparatą, žmogus pasitartų su savo gydytoju ir turėtų supratimo, kokio poveikio iš preparato galima tikėtis. Tai pasakytina ir apie maisto papildus.
Prof. N. Savickienė pabrėžia, kad ligą įveikti padeda augalo veikliųjų medžiagų visuma, tad, kaip ir kokiais kiekiais gerti vaistingųjų augalų preparatus – ne saviveiklos, o patyrusio gydytojo, vaistininko, medicinos biologo ar fitoterapeuto kompetencija.
Vienas pagrindinių LSMU profesorės patarimų, kurių svarbu paisyti, norint pasiekti teigiamo gydymo rezultato, – laikytis saugaus atstumo laike tarp sintetinio ir augalinio vaisto. „Jeigu sintetiniai vaistai yra be pailginto veikimo, nepageidaujamos jų sąveikos su augaliniais preparatais tikrai išvengsime tuo atveju, jei vartosime abu preparatus 3–4 valandų skirtumu, o ne vienu metu, susibėrę į vieną delną. Vaisto forma šiuo atveju nesvarbu – tiek kapsulių, tiek tablečių rekomenduojama vienu metu negerti“, – aiškina mokslininkė.
Padauginus augalinio preparato ir pajutus neigiamą jo poveikį, rekomenduojama imtis klasikinių pagalbos priemonių: plauti skrandį, išgerti vienkartinę 10–15 tablečių aktyvintos anglies dozę. Profesorės N. Savickienės teigimu, gali padėti ir jau minėtasis paprastųjų margainių preparatas silimarinas – jis skiriamas kaip priešnuodis apsinuodijus musmirėmis. „Yra tyrimų, rodančių, kad po apsinuodijimo praėjus net 30–60 min., silimarinas geba detoksikuoti organizmą“, – tvirtina pašnekovė.
Pavasarį pradėjus skleistis pirmiesiems augalams, kai dažnas suskumba ruošti vaistinėlę iš gamtos, DELFI kalbintos specialistės pataria nepamiršti, kad augalinis preparatas – anaiptol ne tas pats, kas švęstas vandenėlis. Todėl informacijos apie tai, kas ir nuo ko gydo, arba kaip tinkamai ruošti, laikyti vaistinius augalus, rekomenduoja ieškoti ne interneto forumuose, o kreiptis į vaistininką, botanikos sodų vaistinių augalų skyrius arba LSMU Farmakognozijos katedrą, kurios specialistai esą dar nė vienam neatsisakė padėti.
