Tačiau yra kita pusė, kitas kūno suvokimas – kūno kaip žmogaus, kaip artimos sielos, kūno kaip traukos objekto. Galiausiai – paties savęs identifikavimas kaip kūno. Mąstant šitaip, viskas pasidaro kiek sudėtingiau, materialus kūnas įgyja ypatingą reikšmę.
Kūnas svarbus. Pagal išvaizdą gali būti atskiriama socialinė padėtis, riebaliukai ant pilvo nurodo aktyvumo lygį, o kūno kultu lyg preciziškai tiksliais botago kirčiais valdomi pardavimai (sex sells – girdėta, tiesa?). Tradiciškai tie iš prigimties vienodi kūnai daugiau ar mažiau saugomi, pridengiami, dažniausiai paslepiant trūkumus ir išryškinant privalumus – nes nuomonė, kad tik kuo arčiau prie tobulybės priartintu kūnu galima pasiekti savo tikslų, tiesiog tvyro ore. Skrupulingai pasirinkta apranga neretai taip pat priimama kaip kūno dalis. Drabužiai visuomenėje reiškia daug net ir be savo pagrindinės apsauginės funkcijos: tai ir tradicijos, papročiai, kultūra, estetika, ir karjera bei nemažos šioje industrijoje besisukančios pinigų sumos. Dažnai teigiame drabužiais išreiškiantys save.
O kas nutinka, kuomet žmogus drabužių atsisako? Taip, tai taip pat gali būti tam tikras saviraiškos būdas. Tiesa, daug kur nelegalus. Koks paradoksas – tokie, kokiais gimėme, negalime pasirodyti gatvėje, nes tai.. nusikaltimas! Saugioje aplinkoje nusimetę drabužius paprastai jaučiamės laisvi, lengvi, pajuntame harmoniją, didesnį artumą tiems, kas aplink. Tačiau drabužius nusimetę prie kitų žmonių dauguma patiria ne aukščiau išvardintus pojūčius (ką jaučia tikrieji nudistai), o gėdą.
Psichologai tvirtina, jog mes su gėdos jausmu negimstame. Pagal E. Erikson dar prieš pusę šimtmečio aprašytas vaiko raidos stadijas, gėda formuojasi kartu su autonomija tarp 18 mėnesių ir trejų metų amžiaus. Savarankiškai pradėtas vaiko elgesys, kurį tėvai ar globėjai įvardina kaip netinkamą, ima jam kelti gėdos jausmą. Atitinkamai ir su nuogumu. Savo nuogo kūno taip pat išmokstama gėdytis. Ir ne šiaip sau. Teigiama, jog tai – vienas esminių elgesio kodų, leidžiantis prisitaikyti prie žmonių visuomenės ir išgyventi joje.
Kodėl taip svarbu gėdos išmokti? Evoliucinėje teorijoje tikinama, jog ji – pagrindinis per tūkstančius metų susiformavęs poros ištikimybės saugiklis. Evoliuciniu požiūriu, būdami neištikimi abu partneriai gautų naudos – t.y., padidintų savo šansus pratęsti giminę. Tačiau norint išauginti kūdikį jį reikia prižiūrėti abiems tėvams, taigi, likti ištikimiems vienas kitam. Čia gelbėja gėda. Iš kartos į kartą mums perduodama informacija, kad mūsų nuogas kūnas aplinkiniams siunčia seksualinius signalus, kurie yra tiesioginė grėsmė poros santykiams. Mūsų visuomenėje pasirinkta tai laikyti blogu dalyku, o gėda – ideali emocija „padoraus“ elgesio įtvirtinimui. Kadangi susigėdę jaučiamės nemaloniai, stengiamės šito vengti bet kokia kaina. Be to, gėda pasireiškia ir akivaizdžiais ženklais (žinote, tas nekontroliuojamas paraudimas ir prakaitavimas šalia noro prasmegti skradžiai žemę). Mums susigėdus visi mato, kad sulaužėme „socialinį kontraktą“ nesiųsti kitiems seksualinių signalų netinkamoje vietoje netinkamu laiku – susimovėme ir patys tai suprantame.
Ši teorija paaiškina, kodėl nedažnam kyla noras nuogam rodytis viešumoje. Tačiau visuomenėje gajus ir gėdijimasis savo kūno apskritai, nepriklausomai nuo to, kokioje aplinkoje esame. To priežastimi gali būti negebėjimas priimti savo išvaizdos tokios, kokia ji yra.
Kaskart iškilus naujam kūno „formatui“, į kurį reikia įtilpti (o istorijos vingiuose tokių buvo daug ir skirtingų), daugelis jo neatitinka. Jei visuotinai priimti kūno standartai internalizuojami, priimami kaip savi, o veidrodyje matomas vaizdas mintyse įsitvirtinusiam „idealui“ neprilygsta, žmogus ima gėdytis, vengia rodyti savo kūną. Pagrindinė šios gėdos priežastis yra baimė būti išjuoktam ar paniekintam. Toks žmogus nusirengęs negalės atsipalaiduoti, jei aplinkoje jausis nors kiek nesaugus – reiškia, jei joje bus nors vienas žmogus.
Egzistuoja daugybė baimių, tad suprantama, kad nuogo kūno baimė taip pat turi savo pavadinimą – tai gimnofobija. Ji jau neturi racionaliai paaiškinamų priežasčių, nėra susijusi su perdėtu kuklumu ar kompleksais dėl netobulų kūno linijų. Gimnofobijos apimti žmonės tiesiog paniškai bijo būti užklupti nuogi arba/ir pamatyti kitą žmogų nuogą. Baimės veikiami, jie vengia persirengimo kabinų, bendrų dušų, paplūdimių. Jei nevaldoma, tokia baimė gali sukelti ir panikos priepuolį.
Nuogo kūno baimės ar gėdos priežasčių gali būti labai daug. Kaip viena pagrindinių yra išskiriama auklėjimo įtaka nuogo kūno suvokimui. Jei tėvai vaikystėje nedraudžia tyrinėti savęs, susipažinti su savo kūnu, greta nustatydami ribas, kur taip galima daryti – vaikas užauga labiau savimi pasitikintis, susiformuoja savo asmeninius kūno standartus, kuriuos visuomenės nuomonei sunkiau iškreipti. Ir atvirkščiai, jei augama šeimoje, kurioje laikomasi itin griežtų taisyklių, kur draudžiami bet kokie klausimai apie nuogą kūna, vadinant tai nesąmonėmis, o vaikui be kelnių išbėgus į kiemą jis tiesiog subaramas, tuomet nuo mažų dienų stiprėja suvokimas, kad nudizmas – tai nuodėmė, tai kažkas, už ką galima susilaukti bausmės ir ko reikia vengti. Taip formuojasi priešiškumas ne tik savo, bet ir kitų nuogumui.
Visuomenei laisvėjant ir vis atviriau tyrinėjant net ir pačias pikantiškiausias gyvenimo sferas, nudizmo fenomenas taip pat susilaukia dėmesio. BBC atlikto tyrimo metu 8 savanoriai – paprasti žmonės, niekuomet anksčiau nepropagavę nudizmo – turėjo nusirengti prieš kameras ir praleisti savaitgali kartu. Nuogi. Taip buvo tikrinama hipotezė, kad jei nuogumo gėda yra išmokta, tai gal ją galima lengvai ir „atmokti“. Hipotezė pasitvirtino. Pirmosiomis akimirkomis nejaukiai jautęsi asmenys, atlikdami įvairias jiems skirtas užduotis, greitai priprato prie vienas kito nuogumo. Naujoje aplinkoje jie tarsi išmetė senąjį ir tarpusavyje sukūrė naują socialinį kontraktą, pagal kurį nudizmas jau nėra nepadorus.
Taigi, nudizmo suvokimas, jo priėmimas ar priešinimasis jam didžiąja dalimi yra nuo aplinkos priklausantis susitarimas, kurio tvarkingai laikomės ir kurio ribos paramstytos šalies įstatymais. Ir visgi ta riba tarp deginimosi su mažyčiu permatomu bikini ir nudizmo man mistiška. Tikriausiai tai – irgi susitarimo dalis, viena iš žvaigždute pažymėtų papildomų sąlygų mūsų tradicijų rėmuose pasirašytoje sutartyje. Įdomu, koks šios sutarties likimas.
Dar daugiau įdomių tekstų naujame žurnale „KūnasMag“.
