Vis dėlto itin jautriai artimo žmogaus susirgimą išgyvenantys šeimos nariai ir artimieji anaiptol ne visada yra psichologiškai pasiruošę padėti, o kartais netgi nesuvokia ligoninės tvarkos bei taisyklių. Ką turėtų žinoti ligonį į Priėmimo-skubios pagalbos skyrių atlydėję asmenys?
Sunku išlaukti
„Ligoninė yra ta įstaiga, kurioje siekiama greičiau atstatyti sutrikusią žmogaus sveikatos būklę. Kaip greitai ir kokybiškai ji atstatoma, priklauso ir nuo paties žmogaus, ir nuo pagalbos. Teigiamas požiūris ir pasitikėjimas teikiama pagalba, mobilizuoja ligonio savijautą gijimui arba ligos krizės mažinimui. Pasitaiko, jog ligonis ar jo artimieji priėmimo skyriuje elgiasi neadekvačiai, jie ne padeda, o trukdo medikams teikti pagalbą: kelia sumaištį, garsiai kalba ,reikalaudami net konkrečių tyrimų ar vaistų. O juk medikai negali teikti pagalbą aklai arba taip , kaip prašo artimieji.
Ligoninė yra ta įstaiga, kuri turi išsiaiškinti, kas nutiko, daktaras turi žinoti kraujo ar echoskopinio tyrimo rezultatus. Kuo daugiau tyrimų, tuo tikslesnė diagnozė, bet tai užtrunka laiko. Tą laiką ramiai išlaukti ne visi sugeba. Šią būseną sunkiausiai ir skausmingiausiai tiek ligonis, tiek jo artimieji“, – sako Santariškių klinikų Vaikų ligoninės vyriausioji psichologė Valdereza Svetikienė.
Psichologės teigimu, ligoninė yra pagalbos vieta, kurioje artimieji pirmiausia reikalingi tam, kad padėtų, paremtų sergantįjį. Deja, ne visi artimieji tai supranta, ne visi adekvačiai išgyvena juos ištikusią bėdą ar medikų darbo specifiką.
„Jeigu atėjai į tą vietą, kurioje tikiesi pagalbos, turi įsiklausyti į specialistus, turi jais pasitikėti. Artimojo pareiga būtų raminti ligonį, koncentruotis į bendrai visų teikiamą pagalbą. Jei ligonio artimieji blaškysis, kritikuos personalo veiksmus, jeigu jų ir gydytojų elgesys nebus sinchronizuotas, tai sumažins pagalbos efektą ir pailgins kelią į sėkmę. Ligonio artimasis turėtų suvokti, kad kur kas svarbesnė jo funkcija teikti psichologinę pagalbą sergančiajam, o ne kelti jam nerimą, kad kažkas aplinkui vyksta ne taip, kaip turėtų vykti“, – aiškina V. Svetikienė.
Psichologė atkreipia dėmesį, kad ypač tokia mamos pagalba reikalinga vaikui – pirmasis guodėjas jam yra būtent mama.
Pagalbos reikėtų ir artimiesiems
Psichologė atkreipia dėmesį, kad daugeliui žmonių artimojo liga sukelia stiprias emocijas. Gana dažnai emocinė sumaištis gali išmušti iš pusiausvyros, sutrikdyti žmogaus elgesį ir emocijas.
„Būna, kad ir nuo skausmo pojūčio žmogus netenka sąmonės, bet tai nereiškia, kad jis miršta. Pasitaiko, kad artimas žmogus puola į paniką, isteriką, netenka amo. Medikai visas tas reakcijas žino. Vis dėlto paprastai prie artimojo atsiduria žmogus, kuris gali pakelti ir padėti jam išgyventi tą sunkų periodą, o ne tas, kuris kas penkias minutes alpsta ir pridaro daug problemų“, – pastebi psichologė.
Jos tvirtinimu, dėl tariamai blogos tvarkos ligoninėje ar netinkamų medikų veiksmų skundžiasi pavieniai asmenys. Dažniausiai tai yra žmonės, kuriems patiems reikalinga psichologinė pagalba – tai yra psichologiškai nestabilūs, išgyvenantys nerimą, neretai ir socialiai nestabilūs asmenys, kurie visur jaučiasi nelaimingi. Tokie žmonės daug ką vertina neracionaliai, elgiasi neadekvačiai, ir iš tiesų jais pačiais reikėtų pasirūpinti. Ligoninės personalas neturi teisiškai pagrįstų priemonių ar svertų, kaip tokius žmones nuraminti, todėl pastarieji neretai sukelia daugiau problemų negu ligonis, kuriam reikia suteikti pagalbą.
„Tai, kaip Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje elgiasi ligonio artimieji, didele dalimi lemia ir jų vidinė kultūra bei sugebėjimas valdyti savo emocijas“, – aiškina psichologė. Dėl to, anot V. Svetikienės, ne taip lengva būtų surašyti visiems žmonėms tinkamus patarimus, kaip jie turėtų elgtis atvykę į minėtą skyrių. Juolab, kad į Priėmimo-skubios pagalbos skyrių atvyksta labai skirtingų sveikatos būklių pacientai.
Vis dėlto galima būtų išskirti penkias pagrindines ligonių artimųjų išgyvenamas fazes – nuo psichologinio šoko iki laiko, kai pradedama realiai padėti ligoniui.
5 tipinės ligonio artimųjų išgyvenamos fazės
Psichologinis šokas. Mano mylimas žmogus susirgo ir aš turiu viską padaryti, kad jam būtų geriau. Jei žmogus nesusivokia , kad pristačius sergantį žmogų į ligoninę ir patikėjus jo sveikata gydytojams ir yra jo pagrindinis darbas, tai tada viskas gerai. Bet jei žmogus nori kartu su gydytojais teikti pagalbą ir dar jiems nurodinėti kaip ir kritikuoti, kad jie to nesugeba, tada ir atsiranda sumaištis.
Neigimas. Šią fazę išgyvenantys artimieji neigia artimųjų sveikatos sutrikimą, blaškosi, pyksta, yra linkę ieškoti kaltųjų. Nesusitaikantis su tuo, kas įvyko, žmogus protestuoja, neigia tikrus dalykus, išgyvena neigiamas emocijas, linkęs visus skųsti.
Jaučiantys kaltę dėl artimojo ligos. Pasitaiko, kad artimieji išgyvena didesnę ar mažesnę kaltę, kad jie ne viską padarė ligonio labui. Šioje fazėje artimasis nepadeda ligoniui išgyventi ligą. Dažnai jiems patiems reikalinga mediko ar psichologo pagalba.
Realybės suvokimas. Šioje fazėje ligonio artimasis pradeda suprasti ir pripažinti tai, kas įvyko tuo pačiu ir adekvačiai padėti pacientui.
Adekvati pagalba. Šioje fazėje artimas žmogus suvokia savo suteikiamos pagalbos ligoniui svarbą ir tokią pagalbą suteikia.
Trukdydami kokybės nepasieksime
„Smarkiai sutrikus artimo žmogaus sveikatai, šokas ištinka visus. Tai yra normalu, bet svarbiausia, kaip su tuo tvarkaisi“, – atkreipia dėmesį Vaikų ligoninės vyriausioji psichologė.
Puikiai žinome, ką gali padaryti psichologinis spaudimas. Deja, medikai jį patiria kur kas dažniau nei kitų profesijų darbuotojai. Argi kas nors parduotuvėje rėkia ant kasininkės už tai, kad per brangus arbūzas? Pasitaiko atvejų, kai ligonio artimieji su medicinos darbuotojais elgiasi kaip tik nori: leidžia sau rėkti ant gydytojo, necenzūriškai jį vadinti, kelti triukšmą, stumdytis“, – sako psichologė V. Svetikienė.
