30-metis krepšininkas pirmadienį apsilankė Naujosios Vilnios vaikų ir jaunimo dienos centre „Mūsų nameliai“, kurio reikmėms per savo labdaros ir paramos fondą padėjo surinkti beveik 20 tūkst. eurų iš privačių rėmėjų.
Mažieji centro lankytojai žvaigždės smalsiai klausinėjo apie pirmuosius žingsnius krepšinyje, bet sirgaliams dabar labiau rūpi, ar jo karjera dar turės tęsinį.
Pirmą kartą apie savo situaciją viešai prabilęs L. Kleiza tvirtino neketinantis jau dabar padėti taško. Bet prieš pradėdamas naujos darbovietės paieškas, puolėjas nori išspręsti sveikatos problemas, apie kurias plačiau nekalba.
„Esu nusiteikęs laukti tiek, kiek reikės. Daugiau žaisti taip, kaip pastaraisiais metais, nebenoriu“, – kategoriškas buvo žaidėjas.
L. Kleizą nesunku suprasti: NBA lygoje ir Lietuvos rinktinėje kadaise žibėjusio ir vėliau brangiausiu Eurolygos krepšininku tapusio lietuvio žaidimo kreivė žemyn smigo it nuo skardžio.
Krepšininko reikalus dar labiau komplikavo nepasiteisinęs perėjimas į „Emporio Armani“ gretas, kuriose žaidimo nugara į krepšį įgūdžiais pasižyminčiam puolėjui teko pasyvios tritaškių šaudytojo pareigos. Negana to, nesisekė ir savanaudiškų žaidėjų kompaniją surinkusiam Milano klubui, blankiai pasirodžiusiam ne tik Eurolygoje, bet ir nacionalinėse pirmenybėse, kuriose neginčijamais favoritais laikyti Lucos Banchi auklėtiniai net nepateko į finalą.
Vieninteliu šviesos spinduliu L. Kleizai ir jo žmonai Agnetai tapo vasaros pradžioje pasaulį išvydęs pirmagimis Jokūbas.
Po sezono Italijoje grįžęs į gimtinę rugpjūtį jis nutarė nepasinaudoti Kauno „Žalgirio“ pasiūlymu: derybos su Lietuvos čempionais nutrūko ties pirmu – sveikatos – klausimu. L. Kleiza nusprendė verčiau praleisti artėjančio sezono pradžią.
„Nenorėjau rašytis jokių sutarčių, nes atėjus į komandą iškyla visai kitokie reikalavimai. Mano planuose – reabilitacija. Sprendžiu savo fizines problemas, nes paskutiniai pora metų man buvo nekokie. Kai būsiu pasiruošęs šimtu procentų, vėl bandysiu pradėti žaisti“, – į priekį žvelgė 203 cm ūgio kaunietis, reabilitaciją atliekantis tėvynėje.
– Kada tikitės sugrįžti? – paklausėme L. Kleizos
– Tikiuosi anksčiau, o ne vėliau. Bet pirma noriu jaustis tikrai gerai ir susigrąžinti gerą formą. Todėl sezono pradžioje tikrai nežaisiu. Reikia neperskubėti, kad vėl neįšokčiau į tą pačią mėsmalę.
– Kiek esate pasiryžęs laukti?
– Tol, kol galėsiu žaisti žymiai geriau nei per paskutinius porą metų.
– Sprendimui praleisti sezono startą turėjo įtakos gimęs sūnus?
– Ne, tai visai nesusiję. Sprendimą lėmė vien tik mano rezultatai, kurių paprasčiausiai nebuvo. Sporte aktualu tik tai, ką tu darai dabar, o ne ką esi padaręs kažkada praeityje. Aš galvoju lygiai taip pat, man irgi nebuvo jokio malonumo žaisti taip, kaip žaidžiau. O noro žaisti turiu daug, juk dar pats jėgų žydėjimas (juokiasi – DELFI). Tik reikia žaisti aukštesniu lygiu, taip, kaip pajėgiu, ant dviejų kojų.
– Ar tiesa, kad buvo ir minčių apie karjeros pabaigą?
– Tokių minčių nebuvo, tiesiog tikiuosi iš savęs daugiau. Nusprendžiau, kad daugiau taip žaisti nenoriu. Arba gerai, arba...
– Ne tokio sezono tikėjotės eidamas į „Emporio Armani“?
– Sezonas tikrai nuvylė. Neįvykdėme jokių užduočių, net nėra apie ką kalbėti. Buvo tikra tragedija – ir man asmeniškai, ir visai komandai. Tiesiog kažkoks nesusipratimas. Niekada nekaltinu trenerių, turėjau savų problemų. Padariau išvadas ir nusprendžiau tas problemas išspręsti.
– Į Italiją grįžtumėte žaisti?
– Ne, niekada. Tiesiog ėjau į „Emporio Armani“ metams, o daugiau komandų Italijoje nėra.
– O dabar jaučiate, kad jūsų situacija gerėja?
– Taip, jaučiuosi geriau nei anksčiau. Noriu susigrąžinti atletiškumą, kurį turėjau kažkada. Tai – pagrindinis darbas.
– Didžiausi rūpesčiai – su koja?
– Taip, taip. Tai yra svarbiausia.
– Esate sakęs, kad turite kelias svajones: viena – sužaisti bent sezoną „Žalgiryje“, kita – laimėti auksą su rinktine. Ar abi jos dar gyvos?
– Svajonės visada gyvos, žiūrėsime, kaip bus. Einant į „Žalgirį“ reikia žaisti 100 procentų galimybių, o ne 50 ar 40. Dėl to ir nėjau. O rinktinė... Ji ir šiais metais gali laimėti auksą.
– Kokį įspūdį palieka Jono Kazlausko komanda draugiškose rungtynėse?
– Atvirai pasakius, nežiūrėjau nė vienų rungtynių. Bet rinktinės komplektacija – gera. Komanda dabar pakankamai jauna, atletiška. Krepšinis eina ta linkme, kad šios savybės būtinos. Aišku, dar reikalinga ir didelė sėkmė. Žvaigždės turi susidėlioti tinkamai, kitaip net ir gerai žaisdamas po vienos nesėkmės gali likti be nieko. Bet aš manau, kad rinktinė yra pajėgi pasiekti labai daug.
