Ji, kaip ir ant galinės sėdynės keliavusi jos draugė, išgyveno, tačiau abiejų jų tolesni likimai susiklostė visiškai skirtingai: pirmoji tapo modeliu ir ištekėjo už legendinio vokiečių futbolininko Oliverio Bierhoffo, o antroji iki šiol negali grįžti į normalų gyvenimą...
Tuo metu D. Petrovičiaus atminimas – vis dar gyvas: kroatai jo garbei pavadino ne vieną šalies miestų aikštę ar gatvę, sporto areną, sostinėje pastatė paminklą bei įsteigė muziejų, o šiemet Zagrebe siekia surengti ir draugiškas rungtynes tarp vietos „Cibonos“ bei „Nets“ – komandų, kuriose Draženas paliko ryškiausią savo pėdsaką.
Paskutinės D. Petrovičiaus rungtynės ir lemtingas sprendimas
1993 metų birželio 6 diena, sekmadienis, Vroclavas. Kroatijos rinktinė su 28-erių metų D. Petrovičiumi priešakyje Lenkijoje dalyvavo atrankoje į Europos čempionatą. Kroatai nesunkiai užsitikrino kelialapį į jį, o finale susitiko su Slovėnijos komanda. Puikiai žaidęs D. Petrovičius buvo nesustabdomas ir pelnė 30 taškų, bet to pergalei neužteko – 90:94.
Vos po dviejų savaičių prasidėjusiose Senojo žemyno pirmenybėse Kroatijos rinktinė iškovojo bronzos medalius: mažojo finalo mače kroatai net 99:59 sutriuškino Graikiją. Tačiau džiaugsmo kroatams buvo nedaug – jie jau žaidė be savo lyderio...
„Vroclavas? Žinote, paskutinės rungtynės parodo, koks Draženas buvo iš tikrųjų. Nacionalinė komanda būtų sėkmingai įveikusi kvalifikaciją ir be Draženo pastangų, bet jis nė už ką nebūtų to praleidęs. Jis buvo pasitempęs čiurną ir net jo tėvas jam liepė pailsėti bei pasiruošti Europos čempionatui. Bet Draženo atsakymas buvo toks pat: „Aš negaliu. Aleksandras (D. Petrovičiaus brolis, tuometis rinktinės trenerio asistentas - DELFI) ir Mirko Novoselis bus ten ir visi mano draugai... Aš negaliu būti tas, kuris atsisako važiuoti“.
Draženas žinojo, kas jo laukia Lenkijoje. Prisimenu, kaip jis sakė, kad jam bus sunku, nes maistas ir viešbutis bus ne tokie, prie kokių jis buvo pratęs. „Bet aš kaip nors ištversiu tas dešimt dienų“, - nukirto jis. Kai toks žmogus kaip Draženas, kuris paskutinius penkerius metus gyveno prabangoje, mąsto taip, tai tik parodo, kad jam Kroatijos rinktinė ir atstovavimas šaliai, kurią mylėjo, buvo aukščiau už viską“, - kalbėjo A. Petrovičius.
Dieną po rungtynių su slovėnais Kroatijos rinktinė susėdo į lėktuvą ir pasuko namo. Tačiau vieno žmogaus jame trūko – D. Petrovičius paskutinę akimirką nusprendė prisijungti prie savo merginos, su kuria dėl įtempto grafiko matydavosi retai, ir į gimtinę grįžti automobiliu.
Avarijos metu miegojo ir buvo be diržo
D. Petrovičius įlipo į raudoną „Volkswagen Golf“ automobilį, kurį vairavo 23-ejų metų jo mergina vengrė Klara Szalantzy, važiavusi kartu su bendraamže komandos drauge Hilal Edebal iš Turkijos. Abi jos tuo metu žaidė antros pagal pajėgumą šalies lygos Miuncheno „Basket“ klube.
„Automobilyje jie buvo trise – Draženas, jo mergina ir jos draugė. Pirmus 200 km jie kalbėjosi, tada sustojo degalinėje. Vėliau D. Petrovičius pradėjo snūduriuoti“, - pasakoja velionio brolis.
„Mes skridome iš Frankfurto į Zagrebą. Buvo vasaros diena. Aukštai švietė saulė, tačiau po lėktuvu, apačioje, tvyrojo didelis tamsus debesis. Lėktuvą ėmė kratyti. Tuomet pilotas pasakė, kad dabar skrendame virš Miuncheno ir kad visi užsisegtų diržus, nes siaučia audra. Pažvelgiau į savo laikrodį – jis rodė lygiai 17-tą valandą. D. Petrovičius buvo kaip tik po mumis“, - prisiminė tuometinis vienas Kroatijos rinktinės lyderių Dino Radja.
Vos po 20 minučių – apie 17 val. 20 min. – Denkendorfe, netoli Ingolštato, pliaupiant lietui ir esant prastam matomumui greitai lėkusio raudonojo VW vairuotoja prieš akis išvydo visas tris juostas skersai užtvėrusią vilkiko priekabą. Ji stipriai sugriebė vairą ir spaudė stabdžius, bet buvo per vėlu. Visa pagrindinė smūgio jėga teko keleivio vietoje ramiai snaudusiam D. Petrovičiui, net nesegėjusiam diržo. Smūgio metu krepšininkas iškrito pro priekinį stiklą ir trenkėsi į vilkiką. Nors atskubėję greitosios pagalbos medikai dar mėgino D. Petrovičių gaivinti, jo gyvybė jau buvo užgesusi...
Vilkikas priešingoje greitkelio pusėje atsidūrė, kai jo vairuotojas mėgino išvengti avarijos su kitu lengvuoju automobiliu ir išslydo iš savo juostos bei pervažiavo bortus. Suprasdamas situacijos pavojingumą vairuotojas nuskubėjo įspėti kitų eismo dalyvių, kad priekyje yra kliūtis, tačiau D. Petrovičiaus mergina jo nepastebėjo.
Tragiška žinia netruko apskrieti visą pasaulį – nuo Kroatijos iki JAV, tačiau didžiausia skausmą ji sukėlė žuvusiojo artimiesiems ir visai kroatų tautai. Į po keturių dienų surengtas laidotuves centrinėse Zagrebo Mirogojaus kapinėse atvyko ne tik D. Petrovičiaus draugai iš krepšinio aikštelės, kurie nešė karstą nesulaikydami ašarų, bet ir šalies prezidentas Franjo Tudjmanas bei kiti svarbiausi asmenys. Iš viso prie kapinių susirinko apie 100 tūkstančių žmonių. Jie nešė gėles, žvakes ir paveikslėlius su D. Petrovičiaus atvaizdu. Ypač sunku viską ištverti buvo žuvusiojo motinai Biserkai Petrovič, kuri prie sūnaus kapo nualpo.
„Prašau visų, kas mylėjo D. Petrovičių, vieno dalyko – prisiminti jį kaip vyrą, kuris ištiesdavo rankas į jus po kiekvieno taiklaus metimo... nes jam jūs rūpėjote, fanai. Noriu, kad prisimintumėte Draženą kaip žmogų, kuris teikė jums džiaugsmą ir šypseną... ir brangintumėte tas akimirkas amžinai. Likimas atėmė jį iš mūsų tikriausiai pačioje jo karjeros viršūnėje, kad jis visiems laikams liktų legenda...“, – sunkią akimirką tarė krepšininko brolis A. Petrovičius.
Kroatai apkaltino vairuotoją ir grasino susidorojimu
D. Petrovičiaus mergina K. Szalantzy ir jos draugė Hilal Edebal per tragišką avariją išgyveno. Prie vairo sėdejusi K. Szalantzy nukentėjo mažiausiai – ji iš ligoninės buvo paleista jau po savaitės ir atsipirko tik mažu randu virš kairiojo antakio.
Tačiau būtent ji daugelio kroatų buvo apkaltinta dėl D. Petrovičiaus žūties ir net sulaukė grasinimų susidoroti. Policijos surinkti duomenys atskleidė, kad vairuotoja atsižvelgiant į sudėtingas oro sąlygas, šlapią asfaltą ir prastą matomumą nesilaikė saugaus greičio, nors jis Vokietijos greitkeliuose ir neribojamas. Vis dėlto visi kiti automobiliai spėjo laiku sustoti prieš į priešingą eismo juostą iššokusį vilkiką ir išvengti susidūrimo su juo, bet ne K. Szalantzy.
„Ji nenorėjo užmušti D. Petrovičiaus, bet važiavo tikrai per greitai. Ir ji sugadino ir mano gyvenimą“, - vienam didžiausių JAV dienraščių „The New York Daily News“ atskleidė išgyvenusi keleivė H. Edebal.
Pasak jos, K. Szalantzy po avarijos ir pati kurį laiką negalėjo atsikratyti kaltės jausmo bei įveikti sielvarto. Ji lankė ligoninėje ilgai gulėjusią H. Edebal, bet vėliau dingo. Po trejų metų nuo nelaimės, 1996 m., krepšininkės ir modelio karjerą derinusi K. Szalantzy susipažino su Vokietijos futbolo žvaigžde Oliveriu Bierhoffu ir 2001 m. už jo ištekėjo. 2007 m. jiems gimė dukra, o 2010 m. K. Szalantzy aštuntame nėštumo mėnesyje įvyko persileidimas.
H. Edebal gyvenimas susiklostė dar sudėtingiau: jai avarijos metu buvo pažeistos smegenys – ji aštuonias savaites buvo ištikta komos ir prarado atmintį. 43-ejų metų moteris problemų dėl to turi iki šiol – jai niekaip nepavyksta susirasti nuolatinio darbo, nes ji greitai pamiršta, su kuo ir apie ką kalbėjo telefonu, ar net žmones, su kuriais bendravo. Ji taip pat nieko neatsimena iš tos lemtingos 1993 metų vasaros pradžios dienos...
„Aš pykstu, nes tai taip neteisinga. Tai – nesąžininga. Prieš tą incidentą viskas mano gyvenime buvo tiesiog puiku, aš net žaidžiau nacionalinėje Turkijos rinktinėje. Aš nevairavau automobilio, bet turėjau visa tai ištverti“, - Niujorko leidiniui guodėsi H. Edebal, kuri iš avarijos vietos buvo išskraidinta straigtasparniu.
„Buvo labai sunkus metas. Draženas žuvo ir tai yra baisu. Bet jeigu jis ir būtų išgyvenęs, net neįsivaizduoju, kaip jam būtų sunku toliau gyventi. Jei matėte automobilį po avarijos, suprantate, kad jis niekada nebebūtų galėjęs žaisti krepšinio. Ir aš nesu tikra, ar jis tai būtų pakėlęs“, - svarstė ji.
„Turbūt man pasisekė, kad aš dar gyva, galiu vaikščioti ir kalbėti“, - teigė H. Edebal, kuri atskleidė, kad ją buvo užvaldžiusios mintys ir apie savižudybę, tačiau to jai neleido padaryti specialiai jai priskirtas prižiūrėtojas.
„Aš tik norėjau pabusti iš tos miglos, nes maniau, kad miegu. Tikėjau, kad jei iššokčiau pro langą iš 17-to aukšto, aš pagaliau nubusčiau, - prisiminė ji. - Labai gaila, kad viskas taip įvyko. Juk D. Petrovičius ir aš buvome tokie jauni“.
Per sekundę iširusi V. Divaco ir D. Petrovičiaus draugystė
Tragiška D. Petrovičiaus žūtis – ypač skaudi serbui Vladei Divacui. Iki 1990 metų jie buvo labai artimi draugai tiek Jugoslavijos rinktinėje, tiek už Atlanto – NBA lygoje. Tačiau po to, kai 1990 m. pasaulio čempionato finale jugoslavai 90:75 nugalėjo Sovietų sąjungos rinktinę, tarp šių krepšininkų įsižiebė nesantaikos ugnis, kuri neužgeso iki pat 1993-iųjų birželio...
Buenos Airėse rriumfuodamas po finalinio švilpuko V. Divacas pamatė, kad vienas iš fanų į aikštę atsinešė ne Jugoslavijos, o nacionalinę Kroatijos vėliavą. Serbas atėmė ją iš žiūrovo, pareiškęs jam, kad „šiai vėlavai čia – ne vieta“, ir numetė tolyn.
„Mano veiksmai nebuvo nukreipti prieš ką nors konkrečiai. Tik norėjau apginti savo komandą, kuri atstovavo Jugoslavijai, o ne Kroatijai, Serbijai ar kokia kitai respublikai“, - aiškino V. Divacas.
Tuo metu ne daug kas pagalvojo, kad tai taps rimto konflikto priežastimi, tačiau žiniasklaidai pasigavus šią istoriją, D. Petrovičius netrukus ėmė nebebendrauti su V. Divacu (net ir susitikus NBA aikštelėse), o šis tapo vienu nekenčiamiausių personų Kroatijoje.
Aistrų ir žibalo į ugnį įpylė ir tai, kad 1991 m. kilo kruvinas karas tarp skirtingų tautinių grupių Jugoslavijoje – prasidėjo masiniai žmonių žudymai, prievartavimai, koncentracijos stovyklų steigimai, o priešprieša tarp serbų ir kroatų didėjo su kiekviena diena.
Visą istoriją apie V. Divaco ir D. Petrovičiaus konfliktą ir pastarojo žūtį galite pamatyti specialiame ESPN televizijos dokumentiniame filme „Kadaise buvome broliai“ (angl. „Once Brothers“), kuris buvo itin palankiai įvertintas kritikų.
Kuriant jį V. Divacas nuvažiavo į Kroatiją ir aplankė D. Petrovičiaus artimuosius –motiną Biserką ir vyresnįjį brolį Aleksandrą – bei nunešė gėlių ant seno savo draugo kapo.
„Gera vėl tave matyti, mano drauge“, - ant kapo padėdamas bendrą savo ir D. Petrovičiaus nuotrauką su palengvėjimu ištarė V. Divacas.
Visas ESPN filmas:
D. Petrovičius į neviltį varė ir lietuvius bei vos nesusikibo su A. Saboniu
196 cm ūgio taikliarankis atakuojantis gynėjas savo laiku pridarė didelių nemalonumų Lietuvos krepšininkams – tiek Kauno „Žalgiriui“, tiek rinktinei.
Bene daugiausiai akistatų D. Petrovičius su lietuviais turėjo 1985-1986 metų sezone. Tuomet Eurolygoje puikiai žaidęs „Žalgiris“ su „Cibona“ dukart susitiko grupės turnyre: namuose laimėjo 94:91 (D. Petrovičius pelnė 35 taškus), o svečiuose pralaimėjo 90:99 (D. Petrovičius įmetė 40 taškų). Šio mačo pabaigoje kroatas vos nesusikibo su jo vaidyba nepatenkintu Arvydu Saboniu, tačiau teisėjai laiku išskyrė du didžius krepšinio talentus.
Tų pačių metų Eurolygos finale Budapešte laukė dar viena „Žalgirio“ ir Zagrebo „Cibonos“ dvikova. Kroatų snaiperis pelnė 22 taškus, o „Cibona“ šventė pergalę 94:82 ir tapo stipriausia Europoje.
Vis dėlto žalgiriečiai dar tais pačiais metais atsirevanšavo savo skriaudikams: mūsiškiai eliminavo „Ciboną“ tarpžemyninės W. Joneso taurės pusfinalyje, o finale 84:78 įveikė Buenos Airių „Ferro Carril Oeste“ ekipą ir iškovojo prestižinį trofėjų.
„Žalgirio“ pavyzdžiu pasekė ir Lietuvos krepšinio rinktinė, kuri 1992 metais atrankos į Barselonos olimpiadą turnyre nugalėjo kroatus 99:89, nors D. Petrovičius ir surinko 30 taškų. Tiesa, pačiose olimpinėse žaidynėse geriau sekėsi Kroatijai, kuri iškovojo sidabrą. Tuo metu lietuviai tenkinosi pirmaisiais istorijoje bronzos medaliais.
„Kaip žmogaus Draženo Petrovičiaus nepažinojau – sveikindavomės, bet daug nebendraudavome. Tačiau kaip krepšininkas man jis buvo labai didelis autoritetas dėl savo mąstymo, taiklumo.
Su Valdemaru Chomičiumi kartą perskaitėme jo interviu, kuriame jis pasakojo, kad kiekvieną dieną laisvu nuo treniruočių metu papildomai atlieka po tūkstantį metimų. Mes irgi pradėjome taip daryti. Dabar suvokiu, kaip smarkiai D. Petrovičius mums imponavo. Nors su V. Chomičiumi jau buvome pripažinti krepšininkai, mums nebuvo gėda sekti kitam įkandin. D. Petrovičiaus netektis buvo labai skausminga, nes tai buvo talentų talentas“, - pagrindiniam Lietuvos naujienų portalui DELFI tvirtino R. Kurtinaitis, kuriam ir pačiam yra tekę gintis prieš D. Petrovičių.
Žaidė ir Olimpinių žaidynių, ir NBA lygos finale
D. Petrovičius savo karjerą pradėjo sulaukęs 13 metų – jis pateko į gimtojo miesto „BC Šibenka“ jaunimo ekipą, o jau po poros metų prasibrovė ir į pagrindinės komandos sudėtį. Tapęs klubo lyderiu jis 1982 ir 1983 m. padėjo jam pasiekti Koračo taurės finalą, tačiau jame abu kartus pralaimėjo Limožo CSP.
Nuo šios akimirkos D. Petrovičiaus karjeros kreivė šovė į viršų: 1984 m. jis perėjo į Zagrebo „Ciboną“, su kuria iškart tapo Jugoslavijos lygos čempionais ir taurės laimėtojais. O viską vainikavo triumfas Eurolygos finale Atėnuose, kai 87:78 buvo įveiktas Madrido „Real“ klubas – D. Petrovičius prie pergalės prisidėjo net 36 taškais. Kitais metais – vėl šlovė: Eurolygos finale 94:82 nugalėtas „Žalgiris“.
Visgi bene įspūdingiausią asmeninį pasirodymą D. Petrovičius surengė 1989 metų Saportos taurės finale su Kazertos „Snaidero“, kai pelnė net 62 taškus (12/24 dvitaškiai, 8/16 tritaškiai) ir padėjo „Real“ klubui laimėti po pratęsimo rezultatu 117:113.
D. Petrovičius ir toliau stebino Europą individualia statistika – nuoalt pelnydavo po 40, 50 ar 60 taškų. 1986 m. Europos lygos rungtynėse su „Limoges“ jis pataikė 10 tritaškių (iš viso – 51 taškas ir 10 rez. perd.), o mače su italų čempionu „Simac“ pasižymėjo 45 taškais ir net 25 rez. perd. Beje, vieneriose draugiškose rungtynėse D. Petrovičiui yra pavykę įmesti ir 112 taškų.
Natūralu, kad kroatas panoro išbandyto save pačiam aukščiausiame lygyje – NBA. Jos duris jis pravėrė 1989 m., kai prisijungė prie Portlando „Trail Blazers“ ir buvo vienas pirmųjų žaidėjų lygoje iš Europos. Įdomu, kad jau pirmame sezone D. Petrovičius, kuris tuo metu buvo atsarginis žaidėjas, nukeliavo į NBA finalus, tačiau „Blazers“ seriją Detroito „Pistons“ vyrams pralaimėjo 0:4, o kroatas per keturis mačus iš viso pelnė tik 10 taškų.
Vėliau D. Petrovičius persikėlė į Naujojo Džersio „Nets“ klubą, kur po truputį tapo vienu jo lyderių. Paskutiniame, 1993 m., sezone kroatas per susitikimą vidutiniškai rinko po 22,3 taško, o krepšį iš žaidimo atakavo puikiu 52 proc. taiklumu. Tačiau jis nebuvo išrinktas į NBA „Visų žvaigždžių“ rungtynes ir tuo labai nusivylė, nors ir dalyvavo tritaškių konkurse.
1992 m. Barselonos olimpiados finale su JAV „Svajonių komanda“ D. Petrovičius įmetė 24 taškus ir buvo rezultatyviausias rungtynių žaidėjas (M. Jordanas pelnė 22 taškus), tačiau kroatai patyrė nesėkmę 85:117.
Praėjus devyneriems metams po žūties, 2002 m., D. Petrovičius buvo įtrauktas į NBA Šlovės muziejų. Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo „Nets“ vadybininkas Willis Reedas, D. Petrovičiaus motina Biserka ir brolis Aleksandras.
Po tragiškos netekties 3-iu numeriu pažymėti D. Petrovičiaus marškinėliai iškart buvo iškelti „Nets“ arenos palubėse, o 1993 metų NBA finalai pradėti tylos minute.
Ypač gražiai pasielgė Kroatijos tenisininkas Goranas Ivaniševičius, kuris po to, kai 2001 m. tapo Vimbldono čempionu, dedikavo savo pergalę D. Petrovičiui.
Parengta pagal užsienio spaudą
