Išskirtinė šventė jos laukia ir asmeniniame gyvenime – lapkričio 21 d. S. Petrikaitė sumainys žiedus su savo išrinktuoju Roku Gelžiniu.
„Su Roku esame pažįstami nuo paauglystės, kadangi abu lankėme irklavimo pratybas. Jis treniravosi pas mano dabartinį trenerį Valdą Vilkelį, Abu esame motyvuoti, savo srityse norime daugiau pasiekti ir įsitvirtinti gyvenime“, – teigė sportininkė.
– Kaip tu tapai irkluotoja?, – paklausėme S. Petrikaitės.
– Irklavimu sudomino į mokyklą atvažiavę treneriai Vydūnas Banelis ir Vytautas Butkus, kurie pakvietė į treniruočių stovyklą ir supažindino su šia sporto šaka. Tada man buvo trylika metų, patiko įdomiai praleisti vasarą. Irklavimas man iš karto patiko, jutau, kad tai – mano tikrasis pašaukimas.
Su tėvais tada gyvenau Kauno rajone, Babtuose, o treniruotis po 20 km tekdavo važinėti į Lampėdžių irklavimo bazę. Sykį į treniruotę atvažiavau netgi dviračiu, tačiau dabar jau esu išranki – prieš pusmetį išsilaikiau teises ir į pratybas važinėju mašina.
Dabar jau gyvenu ne su tėvais Babtuose, o Palemone su vieneriais metais už mane vyresniu sužadėtiniu Roku Gelžiniu.
– Irkluoji lengvo svorio vienvietę vienvietę, tačiau ši rungtis nėra olimpinė. Lietuvos geriausieji irkluotojai vyks į Rio de Žaneirą, o tu liksi namie. Ar neapmaudu?
Kai rungtyniavau jaunių grupėje, tokios valčių klasės dar nebuvo, o kai tapau vyresnė, reikėjo sukti galvą galvoti, į kurią sėsti. Didesnė konkurencija yra sunkiose valčių klasėse, todėl vienintelis šansas kažką daugiau pasiekti buvo lengvo svorio valtys. Sveriu 59 kg.
Norėčiau irkluoti lengvo svorio porinę dvivietę, kuri vienintelė iš lengvųjų valčių yra olimpinių žaidynių programoje, tačiau Lietuvoje nematau sau lygiavertės porininkės. Viliuosi, kad, laikui bėgant, pajėgi sportininkė atsiras ir kartu irkluosime, rengsimės 2020 m. Tokijo olimpinėms žaidynėms.
– Ar ilgai reikėjo laukti svaresnių pergalių?
– Lietuvos varžybose pergalės džiaugsmą patyriau jau tais pačiais metais, pairklavusi vos kelis mėnesius: per šalies jaunių čempionatą laimėjau bronzos medalį. Buvo toks laiko tarpas, kai su draugėmis irklavau porinę keturvietę, kur irgi laimėjau medalių. Teko irkluoti su vyresnėmis kolegėmis, gavau gerų pamokų, įgijau patirties.
Tačiau mūsų porinės keturvietės įgula iširo ir Trakuose per pasaulio jaunimo čempionatą jau irklavau porinę dvivietę. 2014-aisiais galutinai sėdau į lengvo svorio vienvietę.
– Atėjo pergalės ir tarptautiniuose vandenyse.
– Taip, tačiau jų teko laukti ilgai, gal šešerius metus. Praėjusiais metais dalyvavau II olimpinėse jaunimo žaidynėse Nandzinge ir labai norėjau pelnyti medalį. Buvau per plauką nuo jo, užėmiau ketvirtą vietą. Patys sėkmingiausi man – šie metai, jie ilgam neužsimirš.
Labai norėjau gerai pasirodyti ir per pasaulio suaugusiųjų čempionatą, kuriame debiutavau. Mano tikslas buvo irkluoti finale, tai, manau, buvo įmanoma padaryti. Tačiau jo neįgyvendinau, kovojau mažajame finale dėl 7-12 vietų.
– Kuo lengvo svorio vienvietė skiriasi nuo paprastos?
– Valtis ta pati, tik lengvo svorio, mes turime sverti ne daugiau59 kg. Lengvo svorio porinę dvivietę irkluojančios sportininkės – ne daugiau kaip 57 kg.
– O ar nenorėtum prisiauginti daugiau svorio ir irkluoti normalią vienvietę?
– Man patinka irkluoti lengvo svorio valtį, daugiau sverti nenoriu. Lietuvoje yra stipri vienvietininkė Lina Šaltytė, ją aplenkti dar nesu pajėgi..
– Lietuvos sveikatos mokslų universitete studijuoji kineziterapiją, kam skiri daugiau dėmesio: irklavimui ar sportui?
– Stengiuosi viską suderinti, nes patinka ir irklavimas, ir pasirinkta specialybė. Sportininkai patiria ypač daug traumų, norisi kuo daugiau įgyti žinių, dėl ko taip atsitinka, praplėsti savo akiratį ir padėti sportininkams. Mane kurį laiką irgi kamavo nugaros trauma, tačiau išsigydžiau, bet nesu tikra, jog skausmai vėl nepasikartos.
– Ar turi savo svajonę, kurią norėtum įgyvendinti?
– Viena jų – dalyvauti olimpinėse žaidynėse, o kita jau išsipildė – turėti šeimą. Esu labai laiminga, viskas gerai sekasi, kažkaip ir svajoti nėra apie ką, kas bus toliau.
