Tas nelaimėlis – 22-ejų metų kubietis Ivanas Pedroso, kuris vyrų šuolio į tolį rungtyje nuskriejo net 8,96 m, vienu centimetru pagerino iki tol amerikiečiui Mike'ui Powellui priklausiusį geriausią pasiekimą ir tapo ne tik naujuoju pasaulio rekordininku, bet ir varžybų nugalėtoju.
Vis dėlto iš jo jau po kelių dienų didžioji dalis šlovės ir naujutėlis „Ferrari“, skirtas už visų laikų rekordą, buvo atimti – I. Pedroso palikta tik pergalė.
Italijos lengvosios atletikos federacija pareiškė, kad Kubos atstovo rezultatas negali būti laikomas rekordu, nes jam atliekant šuolį pūtė stipresnis nei 2 m/sek., t. y. kiek leidžiama, vėjas, nors anemometras rekordinio šuolio metu teužfiksavo 1,2 m/sek. vėjo greitį.
Italai savo sprendimą argumentavo tuo, kad neva buvo pastebėta, jog I. Pedroso, ruošiantis atlikti savo bandymą, vienas iš trenerių prieidavo ir užstodavo anemometrą nuo vėjo.
Kaip patvirtinimą tam jie pateikė keistą faktą: iš visų 60 per minėtas varžybas atliktų šuolių vos keturi buvo atliekami esant tinkamam vėjui, o iš tų keturių net trys priklausė I. Pedroso.
„Galiu užtikrinti, kad jam šokant vėjas tikrai nebuvo per stiprus. Jeigu rekordas bus anuliuotas, tai bus vagystė“, – visiškai šalia šuolio į tolį sektoriaus bėgimo takelio varžybas stebėjęs jų atstovas Davidas Greifingeris.
Ir vis dėlto rekordas buvo atšauktas. O viena pagrindinių sąmokslo teorijų, kodėl taip nutiko, turi itin ryškų politinį atspalvį – esą italai nenorėjo atiduoti „Ferrario“ komunistinės šalies atstovui.
Įdomu, kad geriausias šio amžiaus vyrų šuolio į tolį rezultatas yra daugiau nei 20 cm prastesnis – tik 8,74 m, kuriuos 2009 m. pavyko įveikti Dwightui Phillipsui iš JAV.
Nors I. Pedroso per likusią savo karjerą prie pasaulio rekordo taip pat nebepriartėjo, tačiau 2000 m. tapo Sidnėjaus olimpinių žaidynių nugalėtoju ir keturis kartus iš eilės (1995, 1997, 1999 ir 2001 m.) laimėjo pasaulio čempionatą
