Ta proga Didžiosios Britanijos ambasadoje ypatinga dovana – specialiomis sąsagomis – už džentelmeniško sporto tradicijų puoselėjimą mūsų šalyje buvo apdovanotas Didžiosios Britanijos prekybos rūmų Lietuvoje valdybos pirmininkas Chrisas Butleris.
Jau 20 metų Lietuvoje gyvenantis anglas ne tik pats žaidė regbį, bet ir vadovavo tarptautinėms bendrovėms mūsų šalyje. Apie regbio tradicijas, džentelmeniškumą sporte bei regbio situaciją Lietuvoje kalbamės su Didžiosios Britanijos prekybos rūmų Lietuvoje valdybos pirmininku.
– Sakoma, kad regbis – tai chuliganų sportas, kurį žaidžia džentelmenai. O ką jūs galvojate apie šį posakį? Gal žinote, kaip jis atsirado?
– Tiksli šio posakio kilmė man nėra žinoma, tačiau ji galėtų būti susijusi su faktu, kad regbio rungtynės pirmą kartą buvo sužaistos Regbio mokykloje XIX amžiuje. Daugelis kitų, vadinamųjų visuomeninių mokyklų („public schools“), taip pat greitai perėmė šį žaidimą. Turiu pabrėžti, kad „public school“ Anglijoje iš tiesų reiškia privačią, dažnai itin seną ir labai brangią mokyklą, kurią lankydavo tik turtingų žmonių ir aristokratų vaikai. Dėl šių susiklosčiusių aplinkybių regbį Anglijoje daugiausiai žaidė aukštesnioji klasė, mėgėjai „džentelmenai“, kuriems nebuvo mokami atlyginimai. Toks regbis išliko iki pat XX a. dešimtojo dešimtmečio. Šiek tiek kitokia situacija susiklostė Velse, kur žaidimą pamėgo darbininkų klasei priklausantys angliakasiai, bet apibendrinant galima tvirtai teigti, kad regbis visada buvo laikomas elito sportu.
– Kiek iš tiesų džentelmeniškumo yra regbyje? Kuo tai pasireiškia?
– Sakoma, kad futbolas – tai toks žaidimas, kurio metu 90 minučių žaidėjai vaidina, kad jie sužeisti, o regbyje 80 minučių vaidina, kad jiems viskas yra gerai. Iš dalies tai tiesa. Regbio sporto kertinė idėja buvo mokinius sustiprinti fiziškai, padaryti atsparius skausmui. Anglijos privačios mokyklos visada siekė savo berniukus ugdyti tiek akademiškai, tiek fiziškai. Didžioji Britanija buvo imperija, kuriai visada reikėjo stiprių ir drąsių vyrų, kurie ją suvaldytų.
Regbis yra pakankamai grubus ir fiziškai sunkus žaidimas, tad žaidėjams, norint parodyti, kokie jie yra „kieti“, visai nereikia sukčiauti – jie privalo viską įrodyti aikštėje. Iš čia ir kyla kiekvieno žaidėjo garbės kodeksas – džentelmeniško elgesio principų laikymasis bei sąžiningo žaidimo paisymas. Tokia regbio filosofija išlikusi iki pat šių dienų.
Kita detalė, kuri dažnai skiriasi nuo kitų sporto šakų - ypatinga pagarba teisėjui. Kai aš žaisdavau, į jį kreipdavomės „sere“. Pagarba vienas kitam kur kas labiau matosi ir stadionuose, kur regbio sirgaliai gerokai mažiau agresyvūs ir draugiškesni vieni kitiems, negu futbolo sirgaliai.
– Kokia jūsų asmeninė patirtis regbio aikštėje?
– Gavote apdovanojimą už džentelmeniško sporto tradicijų puoselėjimą Lietuvoje – ko dar reikėtų, kad šis sportas būtų populiaresnis Lietuvoje?
– Reikia pripažinti, kad per pastaruosius dvejus ar trejus metus regbio matomumas ir populiarumas labai išaugo. Žinoma, šios sporto šakos populiarumas dar padidėtų, jei varžybas tiesiogiai rodytų televizija.
Taip pat manau, kad regbio žaidimą reikėtų daugiau populiarinti ir kultivuoti mokyklose ir tarp jaunimo. Tai – gera priemonė ne tik būti fiziškai aktyviems, bet ir būdas išlieti agresiją, pavyzdžiui, kariuomenėje, probleminėse mokyklose ir pan.
Regbio sporto vienas didžiausių privalumų yra tas, kad komandoje yra 15 pozicijų, kurioms reikia skirtingų įgūdžių. Reikia įvairių vyrukų: ir žemų, ir stiprių, ir mokančių spirti, ir mokančių mesti, todėl beveik visi, kas susidomi šiuo sportu, gali jame atrasti sau tinkamą vietą.
Galiausiai turėtų padėti ir Lietuvos regbio-7 rinktinės sėkmingas žaidimas. Visiems patinka sirgti už laiminčią komandą!
– Ko tikitės iš šio pasaulio čempionato?
– Vienas iš mano norų buvo tas, kad mažesnėms regbio šalims pasisektų geriau nei praeityje, ir jis išsipildė, kai Japonija nugalėjo Pietų Afriką. Tai buvo toks šokas – tarsi Anglijos rinktinė būtų nugalėjusi Lietuvos rinktinę krepšinyje!
Be kita ko, čempionatas yra tikra sporto šventė, puikus metas susitikti visiems žmonės, kurie domisi šiuo sportu. Prieš 8-erius metus Paryžiuje, pasaulio taurės finale aš ne tik sutikau draugų iš Anglijos, bet ir pažįstamų iš Amerikos ir Pietų Afrikos, su kuriais esu kažkada žaidęs. Kiekviename gerame sporto renginyje turi būti ir linksmybių, ir rimtų.
Iškritus Anglijai, aš palaikau Pietų Afrikos Respubliką, tačiau didelių pergalių iš šios rinktinės taip pat sunku tikėtis. Gali būti, kad laimės Naujoji Zelandija, bet negalime nurašyti ir Australijos. Ji šiuo metu yra ant bangos ir žaidžia puikiai.
