Konkurentėms išteklių gali tik pavydėti
Praėjusią savaitę iš Gruzijoje vykusio žemyno šachmatų čempionato išsvajotą aukso apdovanojimą parvežusi šiaulietė su DELFI skaitytojais dalinosi mintimis apie savo laimėjimą, nedėkingą finansinę kasdienybę, alinančias treniruotes, pomėgius ir ateities planus.
„Nemanau, kad pergalė kardinaliai pakeis mano gyvenimą, tačiau man ji yra labai svarbi, ir niekas jos neištrins“, – teigė V. Čmilytė, kuri anksčiau net tris kartus Europos čempionate buvo užėmusi antrą vietą.
Paklausta apie ateinančias pasaulio pirmenybes, šachmatininkė neslėpė, jog žadėti pakartoti sėkmę būtų pernelyg ambicinga. Be to, V. Čmilytei koją kiša ir kuklūs finansiniai resursai – rengiantis varžyboms, sportininkei nuolat tenka įlįsti į savo asmeninę kišenę.
„Pasaulio čempionatui reikia labai rimto pasiruošimo, o tuo pačiu – ir didesnio finansavimo. Dabartinė pasaulio čempionė (Hou Yifan iš Kinijos – DELFI), į pirmenybes atvažiuoja su visa delegacija: keletu trenerių ir palaikymo komanda. O aš į Europos čempionatą tik dėl lėšų stokos vykau viena.
Planetos čempionate aš turėsiu šansą, bet planuoti ir prižadėti užimti prizinę vietą negalėčiau, nes visos varžovės bus labai rimtos, ir daugelis jų turės daug geresnes galimybes pasiruošti“, – kalbėjo V. Čmilytė.
Aukoja savus pinigus
Pastarosios sportininkės kelionės į Gruziją išlaidas padengė Lietuvos šachmatų federacija, tačiau V. Čmilytė neslėpė tokios „malonės“ sulaukianti itin retai.
„Tai buvo pirmas kartas per labai ilgą laiką, kai man ką nors apmokėjo iš valstybės lėšų. Dažniausiai mane remia Šiaulių miesto savivaldybė ir sporto mokykla „Dubysa” – jie padeda išvažiuoti į svarbiausias metų varžybas. O stovykloms su treneriu taip pat reikalingos lėšos, tačiau jas dažniausiai tenka surasti pačiai“, – pasakojo šachmatininkė.
Užsidirbti ateičiai jai pernelyg nepadeda ir pergalės: su treneriu Gediminu Rasteniu jau 15 metų dirbančiai šiaulietei už triumfą šachmatų – neolimpinės sporto šakos – pirmenybėse Vyriausybė skirs vos 2 tūkst. litų premiją.
„Už gautą premiją galėsiu nusipirkti pusę naujo kompiuterio treniruotėms, – juokėsi V. Čmilytė. – Bet ta premija – antraeilis dalykas.“
Nors Europos čempionė pripažino, kad šachmatai nėra brangus sportas, vis dėlto, jos nuomone, būtent dėl finansinių aspektų daug gabių jaunųjų žaidėjų nesiryžta sekti jos pėdomis.
„Lietuvoje yra gerų šachmatininkų, bėda tik ta, kad mums tai nėra perspektyvus užsiėmimas finansine prasme. Todėl dauguma jaunų šachmatininkų pasirenka mokslus ir tradicinį darbą“, – aiškino V. Čmilytė.
Šachmatai išmoko nesižvalgyti atgal
DELFI skaitytojai domėjosi, kaip V. Čmilytė rengiasi alinančiam partijų maratonui, kaip vyksta jos treniruotės.
„Pačios veiksmingiausios treniruotės būna tada, kuomet susitinku su treneriu G. Rasteniu, ir mes apie savaitę be sustojimo dirbame. Tuomet darbo diena trunka apie 10 valandų, ir mums pavyksta daug ką paruošti ir padaryti.
O kai esu namuose, nesitreniruoju taip intensyviai, tačiau kiekvieną dieną ieškau kažko naujo ir seku tuo metu vykstančias aukščiausio lygio varžybas“, – dėstė šachmatininkė.
Pasak sportininkės, kompiuteris yra būtina jos darbo priemonė, tačiau pačiai V. Čmilytei maloniau varžytis su kitais žaidėjais.
„Kompiuterį naudoju pasiruošimui ir savo partijų analizei. Bet žaisti man labiau patinka su gyvu žmogumi. Be to, man atrodo, kad tai duoda daugiau naudos. Dažnai žaidžiu šachmatais internetu su kitais žmonėmis“, – aiškino geriausia Lietuvos žaidėja.
Laisvalaikiu mėgstanti važinėti dviračiu ir stebėti futbolo rungtynes per televizorių V. Čmilytė prisipažino turinti vienintelį ritualą. Po sunkios partijos sportininkė visada stengiasi išeiti pasivaikščioti, mat tai padeda nusiraminti.
„Po pralaimėjimo dažniausiai išgyvenu, jaudinuosi. Todėl stengiuosi rasti galimybę pasivaikščioti, pasiklausyti geros muzikos – noriu pabūti viena.
Kuo daugiau žaidi, tuo mažiau slegia psichologinis krūvis, kadangi prie jo įmanoma priprasti. Tačiau žaidžiant svarbiausiose varžybose gauname labai daug adrenalino“, – kalbėjo šiaulietė, šachmatais žaidžianti nuo šešerių.
Sulaukusi skaitytojo klausimo, ar tikrai šachmatininkai būna labai praktiški žmonės, V. Čmilytė šypsojosi ir purtė galvą.
„Tai tėra mitas. Aš ir pati nesu labai praktiška. Šachmatininkai yra labai skirtingi žmonės. Ko šachmatai išmoko žmogų? Jie treniruoja gebėjimą priimti sprendimus: greitai apsispręsti, per daug nenusiminti dėl klaidų, nes kitą dieną laukia kita partija, ir jai reikia būti pasiruošus.
Daugelis šachmatininkų yra gabūs žmonės, tarkime, dauguma šachmatininkų moka daug kalbų, tačiau bendravimo prasme jie dažniausiai nusileidžia kitų profesijų atstovams“, – sakė V. Čmilytė.
Pasiteiravus, kodėl rengiami atskiri moterų čempionatai, čempionė aiškino, jog tai lemia skirtinga konkurencija tarp vyrų ir moterų.
„Objektyvių priežasčių, dėl kurių moterys turėtų žaisti blogiau nei vyrai, nėra. Tiesiog tradiciškai moterys daug rečiau bando tapti profesionalėmis, be to, konkurencija tarp moterų yra mažesnė. Mano nuomone, kuo daugiau moterų žais šachmatais, tuo greičiau jos vysis vyrus“, – svarstė V. Čmilytė.
Tuo tarpu savo pačios atžalų – devynerių Dmitrijaus ir dvejais metais jaunesnio Aleksandro – sportininkė neketina skatinti siekti karjeros prie languotos lentos.
„Vaikų ateities tikrai nesieju su šachmatais. Aš norėčiau, kad jie patys išsirinktų, kuo būti. Paprastai šachmatininkų vaikai niekada netampa profesionaliais šachmatininkais“, – teigė V. Čmilytė.
