Praėjusį sezoną neblizgėjusi vyriausia Lietuvos rinktinės narė kol kas stulbinamų rezultatų nedemonstruoja ir šį sezoną. Tačiau D. Rasimovičiūtė–Bricė viliasi, kad jos laikas dar ateis. „Nėra stebuklų, bet po truputį treniruojamės, ruošiamės pagrindiniams startams, - nenukabina nosies sportininkė ir viliasi, kad įdirbis, padarytas prieš sezoną, rezultatų dar duos. - Manau, kad dar ateis sezono eigoje tas pasirengimas. Žinoma, jis nėra toks, kokio aš tikėjausi. Trūksta greičio trasoje. Tai nėra vienos dienos reikalas“. Tačiau 31-erių metų sportininkė įsitikinusi, kad ne metai ją stabdo trasoje. „Nemanau, kad biatlonui būčiau per sena. Ne tame reikalas“, - priežasčių ji ieško kitur.
Vyriausia Lietuvos rinktinės narė su kitais komandos nariais susitinka tik per varžybas – sezonui ji rengiasi ir sezono metu treniruojasi su Latvijos rinktine. Pasak D. Rasimovičiūtės-Bricės, pagrindinė priežastis, kodėl ji treniruojasi kaimyninėje šalyje, jos vyras latvis Ilmaras Bricis – vienas iš Latvijos rinktinės trenerių: „Man jau ne dvidešimt metų, kad viską matyčiau tolimoje ateity, kad vyras atskirai važiuotų, aš atskirai ir susitiktume kažkur per varžybas.
Lietuvos ir latvių komandos treniruojasi atskirai, skirtingi pasirengimo planai, visai kitos stovyklų vietos. Dėl to net nemąsčiau, kad gali būti kitaip, man viskas logiška buvo: jeigu aš treniruojuosi, tai tik su Latvijos rinktine. Sportininkai praleidžia labai daug laiko išvykose ir jeigu dar tektų atskirai mums su vyru būti, nemanau, kad tai pridėtų motyvacijos“. Tokiam biatlonininkės sprendimui Lietuvos federacijos vadovai neprieštaravo. „Lietuvos federacija suderino Dianos pasirengimo planus su Latvijos federacija. Diana mano, kad jai ten treniruotis geriausiai“, - teigė Lietuvos biatlono federacijos prezidentas Arūnas Daugirdas.
Dėl vyro D. Rasimovičiūtė-Bricė persigalvojo ir pakeitė prieš porą metų paskelbtą verdiktą, jog savo biatlonininkės karjeroje deda tašką: „Vyras tame sporte ir aš automatiškai šioje košėje. Labai sunku iš to išbristi“.
Po praėjusio sezono vyriausiuoju Lietuvos rinktinės treneriu dirbęs latvis Ilmaras Bricis pasitraukė iš savo pareigų, sulaukęs keliskart pelningesnio pasiūlymo iš tėvynainių. Latviai parsikvietė ir patyrusį biatlono specialistą Vitaljų Urbanovičių. Pasak lietuvės, pastarasis specialistas daugiau atsakingas už biatlonininkų šaudymą, o jos vyras rūpinasi fiziniu sportininku pasirengimu. D. Rasimovičiūštė šypsosi – ji paklusni auklėtinė ir su vyru dėl treniruočių proceso nesiginčija, nors šis savo žmonai reiklesnis nei kitiems.
Vis dėlto Latvijoje lietuvė turi ne tik savo vyrą prie šono, bet ir nepalyginamai geresnes treniruočių sąlygas – čia yra viskas, ko reikia biatlonininkams: „Latvijoje yra biatlono centras, vasarą daug laiko praleidžiame Latvijoje, o žiemą stovyklaujame užsienyje. Lietuvoje nėra tokio biatlono centro – latviai turi viską, ko reikia. Tai nesulyginami dalykai“.
Vidinė atmosfera Latvijos komandoje, pasak lietuvės, taip pat gera. Ji ir latvės tarpusavyje konkuruoja, tačiau toji konkurencija verčia ir vieną, ir kitą pusę pasitempti: „Konkurencija yra gerąja prasme, mes viena kitą motyvuojame, viena į kitą lygiuojamės ir daugiau padarome darbo. Ir pašaudyti yra su kuo treniruotėse, tai tik pliusas“, - D.Rasimovičiūtė-Bricė mano, kad šiuo metu jos treniruočių partnerės yra šiek tiek pajėgesnės negu jas turėtų treniruodamasi su Lietuvos rinktine.
Tačiau kalbos apie D. Rasimovičiūtei siūlomą Latvijos pilietybę – iš piršto laužtos. Lietuvos biatlonininkė teigė, kad pilietybės jai niekas nesiūlo, o ji pati ją keisti nemato reikalo: „ Niekas labai nesikeistų – ar būčiau Lietuvos, ar Latvijos pilietybė. Nematau reikalo tai daryti“.
Jeigu D. Rasimovičiūtė iškovotų teisę ir startuotų 2018 m. olimpinėse žaidynėse, ji būtų pirmoji pasaulyje biatlonininkė, kuri dalyvautų penktosiose olimpinėse žaidynėse. Pati sportininkė tiki, kad tai – realu: „Tikrai tikiu, nėra klausimų. Tik gyvenimas slidus. Negali pasakyti, kas bus po metų, o čia dar labai daug laiko. Nesakau, kad 100 proc. važiuosiu į dar vienas olimpines žaidynes, bet nesakau, kad to negali būti“.
O kokie artimesni – šio sezono tikslai? Nuo tiesaus atsakymo labiausiai patyrusi Lietuvos rinktinės narė diplomatiškai išsisuko. „Nesu linkusi skelbti savo tikslų. Darysiu maksimumą, o kaip išeis, matysime. Svajonė tegu ir lieka svajonė, nes jeigu pasakai, dažniausiai – neišsipildo“, - tiki D. Rasimovičiūtrė-Bricė.
