„Pergalė nedžiugina, dar vienos blankios rungtynės gerai, kad su laiminga pabaiga, bet taip žaidžiant prieš estus, ateityje gali būti sunku. Varžovai nieko nenustebino, jie žaidė kaip visada, mes patys š... malėme ir puolime, gynyboje dar pusę velnio. Bet puolime taškus tiesiog gimdėme“, - sakė M. Kalnietis.
- Kodėl pataikymo procentas neauga?
- Nežinau, dėl to, kad yra priimami blogi sprendimai, atsiranda nepasitikėjimo. Turėjome rūbinėje ilgą pokalbį ir nesame patenkinti tuo, ką darome. Neišpildome gerai derinių, jeigu derinys yra ant vieno žmogaus, kartais atsitinka taip, kad kažkur kažkas nutraukia derinį.
- Kas padėjo nepalūžti, kai buvo trys minutės ir atsilikote šešiais taškais?
- Galvojome, kad nesinori prisižaisti taip, kad vėliau nebūtų galima to ištaisyti. Vienintelis geras dalykas šiandien, kad nepasidavėme, kovojome iki galo, stovėjome gynyboje, nors puolime išsigelbėjome ir chaotiškai, Jonas Mačiulis ištraukė mums tą vietą.
- Užsitikrinote kelialapį į Prancūziją, gal kitose rungtynėse būsite labiau atsipalaidavę?
- Nežinau, ko iš mūsų galima tikėtis. Aš irgi labai to norėčiau, bet kol kas sunku prognozuoti. Tikiuosi, kad rasime gerą energiją ir žaidimą. Bet nenoriu nieko žadėti.
- Aikštelėje matėme daug konfliktų ir tarpusavio barnių. Kodėl taip atsitiko?
- Tai yra nervingumo požymiai, kai kažkas neišeina, atsiranda kibirkštys, paprastai Lietuvos rinktinėje to nebūna. Komandos atmosfera yra labai gera, bet aikštelėje daug kam nesiseka, išeina nesusikalbėjimas, natūralu, kad žmonės pratrūksta, bet bėdų dėl to nėra.
- Atrodo, kad rinktinės problemos yra gilesnės nei vienerių ar dvejų rungtynių?
- Sunku pasakyti, paimtumėme, sužaistumėme geresnį mačą ir sakytumėme, kad viskas gerai eina. Nežinau, kodėl mes taip neįsivažiuojam, atrodo, kad viskas buvo gerai, pradėjome pasiruošimą, buvo ir gerų, ir blogų rungtynių, su latviais tas kamuolys irgi judėjo, o dabar vėl užstrigo. Nežinau, kas čia mus valdo.
- Sunku be J. Valančiūno?
Taip, sunku. Tai Jonas yra, tai jo nėra, tai jis susirgo. Ir mums sunku, ir pačiam Jonui. Bet olimpiada ant nosies, nepulsime į kampus ir nežliumbsime, o darysime, ką galime.