„Iki šiol viskas buvo aišku – trasos paruoštos ralio šturmanams. Atsisėdi, skaitai kelio knygą ir viskas. Tik šiandien buvo kelios vietos, kai reikėjo navigacijos žinių, bet tikiuosi, kad rytoj reikės daugiau įgūdžių“, – kalbėjo A. Juknevičius.
Pamirškite tuos kažkada per televiziją matytus smėlynuose užklimpusius automobilius, grakščiai per kopas besiverčiančius sunkvežimius. Dabar Dakaras – vieni akmenys. Iš 58-os pozicijos vakar startavęs lenktynininkas tą pajuto savo kailiu.
Po greičio ruožo jo automobilis grįžo lyg iš šariato teismo – iš po priekyje važiuojančio automobilio ratų atskriejęs akmuo suskaldė priekinį jo stiklą.
„Vakar buvo melas, kad laukia kopos. Buvo tik smėliukas tarp kupstelių, smėlio dėžė“, – nusivylė lenktynininkas.
Lietuvių kalboje yra bent 50 žodžių lietui apibūdinti. Arabai turi tiek smėlio sinonimų. Smėlis yra labai skirtingas, labai klastingas ir nenuspėjamas. Be patirties ir žinių jame gali prarasti viską, ką iškovojai iki tol.
„Vakarykštis greičio ruožas buvo sunkus, sunkus buvo ir ilgasis iš Argentinos į Boliviją, bet šiandien laukia vienintelė tikra „dakarinė“ diena“, – antradienį Lietuvos laiku sakė lenktynininkas.
Tai, kad A. Juknevičius turi daug vertingų įgūdžių bastantis kopose yra seniai aišku, bet beveik nieko nereiškia. Jo ir šturmano Mindaugo Slapšio užimama pozicija keturiasdešimtuke netenkina. Rimta klaida greičio ruože juos nublokštų žemyn. O paskandinti gali net ir mažiausia smulkmena, kaip nulūžęs varžtas. Šiemet jų netrūksta.
Trys techniniai gedimai – du kartus dingęs vairo stiprintuvas ir kartą nutrūkęs variklio diržas – kainavo nemažai pozicijų.
„Sau ir Mindaugui parašyčiau po dešimtuką. Nepadarėme nė vienos klaidos, mašinos netrankome, planus vykdome, bet smulkūs gedimai kainuoja daug. Į makaronus suplėšytas diržas, kiniški riebokšliai. Čia mūsų silpna pusė. Visgi, jau pakalbėjome su mechanikais ir išsprendėme šias problemas“, – sakė lenktynininkas.
Tokias problemas geriau spręsti treniruočių metu ar ne pačio didžiausio svarbumo varžybose dar iki Dakaro. Kuo daugiau treniruojiesi su komanda, tuo daugiau gali pastebėti silpnų automobilio ar jo aprūpinimo vietų. Daug sportininkų tą supranta ir sistemą įgyvendina, bet, anot A. Juknevičiaus, to neužtenka, kasdien remontuojantis, net į didžiausią sunkvežimį neprigrūsi visų detalių.
„Geras lenktynininkas savo mašiną gerbia ir tausoja. Vieną kartą gali padaryti „stogą“ – čia viskas tvarkoje, bet jei kreivas-šleivas penkis kartus per Dakarą grįžti, tai su tavimi, kaip su lenktynininku, kažkas negerai“, – sakė jis.
