„Aukštaūgių rinktinėje yra tikrai labai daug. Todėl netgi teko atsisveikinti su vienu perspektyviausių krepšininkų – Donatu Motiejūnu. Bet ši pozicija vis dar yra perkrauta“, – DELFI teigė 51-erių krepšinio specialistas.
Pasirodymą seka iš Druskininkų
2007-2009 metais tuometiniam Lietuvos rinktinės strategui Ramūnui Butautui talkinęs R. Kurtinaitis pirmas nacionalinės komandos repeticijas praėjusią savaitę stebėjo per televizorių.
Kuomet rinktinė mėgino jėgas su Slovėnijos ir Čekijos komandomis, R. Kurtinaitis su savo auklėtiniais iš „Chimki“ klubo Druskininkuose kibo į pasirengimo artėjančiam sezonui darbus.
„Per pirmas dvi draugiškas rungtynes rinktinė žaidė neblogai, matosi, kad potencialo ji turi. Žinoma, įvesti stabilią tvarką per trumpą laiką treneriams sunku. Duok Dieve, kad pagautume pergalingą ritmą kaip pernai pasaulio čempionate Turkijoje – tuomet viskas turėtų būti gerai. Jei to nebus, dings pasitikėjimas savimi, ir įvesti tvarką bus žymiai sunkiau“, – mintimis apie nacionalinę komandą dalinosi buvęs Vilniaus „Lietuvos ryto“ ekipos vairininkas.
Kolegai linki drąsos
Šeštadienį, po pergalingos dvikovos su čekais, Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Kęstutis Kemzūrą paskelbė, kad komandos stovyklą teks palikti gynėjams Martynui Gecevičiui ir Renaldui Seibučiui bei sunkiajam krašto puolėjui Donatui Motiejūnui.
Toks pasirinkimas R. Kurtinaičiui nepasirodė didelė staigmena, o K. Kemzūros sprendimą pasikliauti labiau patyrusiais krepšininkais jis pavadino logišku.
Treneris taip pat spėjo, jog paskutiniai du „vilko bilietai“ atiteks priekinės linijos atstovams, kurių čempionate lietuviams esą pakaktų penkių, ir vylėsi, kad už borto neliks jauniausias rinktinės žaidėjas – vidurio puolėjas Jonas Valančiūnas.
– Kas neleidžia buvusiam jūsų auklėtiniui „Lietuvos ryte“ M. Gecevičiui atsiskleisti rinktinėje? – DELFI paklausė R. Kurtinaičio
– Jis yra savotiško stiliaus žaidėjas. Martynas turi jausti, kad yra vienas iš pagrindinių komandos krepšininkų, o tuomet, kai žaidžia epizodiškai, neranda savęs. Pavyzdžiui, Tomas Delininkaitis tai gali daryti puikiai – įsitikinome tuo jam rungtyniaujant Kauno „Žalgiryje“, ypač kai žalgiriečiams vadovavo Aco Petrovičius. Tomas gali išeiti į aikštę 2-3 minutėms, paleisti savo tritaškius ir vėl grįžti ant suolo. Ne kiekvienas taip moka.
Jei pamenate, serbui Predragui Danilovičiui reikėdavo žaisti bent 30 minučių per rungtynes tam, kad surinktų savo 20 taškų. M. Gecevičiui taip pat reikia aikštėje praleisti daugiau laiko, nes jis nesielgia kvailai, laukia šimtaprocentinių progų atakuoti krepšį. O per kelias minutes tų progų gali ir nepasitaikyti.
Žinoma, rinktinėje, kurioje surinktos visos žvaigždės, žaidimo minutės yra normuojamos, todėl Martynas ir „neįsipaišo“. Tiesa, sakyčiau, kad ateityje bus kitaip, nes žaidėjas jis yra geras. Aš jį paminėčiau kaip krepšininką iš didžiosios raidės, tačiau kiekvienas treneris turi skirtingą požiūrį. Turbūt Kęstas (K. Kemzūra – DELFI) neranda Martynui vietos savo sumanymuose.
– R. Seibutis praėjusį sezoną Turkijos čempionate buvo rezultatyviausias Edirnės „Olin“ klubo krepšininkas. Ar jo konkurentai dėl vietos rinktinėje jums pasirodė pranašesni?
– Klubai užsieniečius paprastai kviečiasi dėl to, kad jie geresni už vietos krepšininkus. Todėl legionierius treneriai bando maksimaliai išnaudoti, o Renaldas tuo pasinaudojo ir šiemet išties turėjo puikų sezoną. Bet šios pozicijos žaidėjų Lietuvos rinktinėje buvo per daug. Juk negalima surinkti visų, kurie įmeta po 20 taškų, nes nuo to komanda vis tiek nepelnys 200 taškų. Reikia derinti krepšininkus vienus prie kitų. Kartais geriau netgi turėti įžaidėją, kuris nemeta į krepšį, nes, priešingu atveju, jis atimtų tuos metimus iš kitų komandos draugų.
Manau, kad Kęstas turi savo viziją, turi gerą trenerių štabą, ir jie kartu nusprendė, kad R. Seibutis šiemet nebus reikalingas. Matyt, likę „mažiukai“ vienas prie kito geriau dera, nors man sunku kalbėti, nes dabar giliai į rinktinės reikalus nelendu.
– Ko dar trūksta D. Motiejūnui, antrus metus iš eilės neprasimušančiam į pagrindinę rinktinės sudėtį?
– Jam dėl to nereikėtų labai išgyventi – jis yra jaunas ir dar tik mėgina įsitvirtinti rinktinėje. Pavyzdžiui, aš į SSRS rinktinę patekau būdamas 25 metų. O Donatas dar tik 20-ies. Be to, jo situacija nebuvo dėkinga, nes būtent aukštaūgių šioje rinktinėje yra labai daug. Žmogus neturėtų įsižeisti, nes ir broliai Lavrinovičiai, ir Robertas Javtokas, ir Darius Songaila yra kur kas labiau patyrę.
Skaičiau Kęsto interviu, kuriame jis sakė, kad komandą ruošia ne ateičiai, o būtent šiam čempionatui, todėl jam reikalingi patyrę žaidėjai. Ant kortos pastatyta viskas: ir pirmenybės namuose, ir olimpinis kelialapis. Mėginti jaunimo jėgas dabar yra per didelė rizika. Donatas tai turėtų suprasti. Jeigu jis palūš ar priims trenerio sprendimą kaip asmeninę nuoskaudą, jis bus neteisus.
Gyvenimas būna žiaurus, todėl Donatui reikia sukąsti dantis, dirbti ir kitais metais bandyti iš naujo. Žaidžia jis labai neblogai, treneris Jasminas Repeša Trevizo „Benetton“ klube jį gerai apmokė, tad Donato ateitis yra šviesi, tereikia kantriai laukti.
– K. Kemzūra rinktinės stovykloje pasiliko 7 priekinės linijos krepšininkus. Kaip manote, kiek jų turėtų likti galutinėje komandos sudėtyje?
– Mano nuomone, tinkamiausias yra klasikinis modelis – penki „dideli“ ir septyni „mažiukai“. Klube aš laikau keturis aukštaūgius: du sunkiuosius krašto puolėjus ir du vidurio puolėjus. Tiesa, jei kas nors patiria traumą, klubas gali pasipildyti naujoku. Rinktinės žaidėjų skaičius yra fiksuotas, todėl pravartu turėti vieną aukštaūgį atsargoje. O šeši priekinės linijos krepšininkai – jau per daug, nes tiek jų vis tiek nepanaudosi.
Taigi, dabar būtų logiška atsisveikinti su kuo nors iš aukštaūgių. Tik būtų gaila, jei „atleistų“ J. Valančiūną. Turiu omenyje ne tik tai, kaip jis žaidė draugiškose rungtynėse su čekais arba pasaulio jaunių čempionate. Jonas yra nestandartinio amplua krepšininkas, kuriuo galima pakeisti, pagyvinti žaidimą. Gal meistriškumo jam dar trūksta, bet noras ir energija tai kompensuoja.
– Kurie du žaidėjai, jūsų akimis, šiuo metu yra realiausi pretendentai likti už rinktinės borto?
– Kai kurių krepšininkų žaidimo stilius dubliuojasi: pavyzdžiui, D. Songailos ir M. Petravičiaus. Nors abu jie yra tikri meistrai, kuriuos aš vertinu labai gerai, bet jų žaidimas pernelyg panašus. Tą patį galėčiau pasakyti apie brolius Lavrinovičius. Kita vertus, žinau situaciją: jei žaidžia vienas dvynys, būtinai turi būti ir kitas, nes kartu jie jaučiasi tvirčiau. Dilemų yra užtektinai, bet tam ir yra treneriai, kad priimtų sprendimus.
Jeigu čempionatas mums nebus sėkmingas, kils daug diskusijų, ką reikėjo pasilikti komandoje. Bet reikia būti tam pasiruošus ir elgtis ryžtingai. Treneris turi spręsti ir prisiimti atsakomybę. Pavyko – būsi šaunuolis, nepavyko – viso gero. O jeigu pradėtume dejuoti, nieko iš to neišeitų.
