R. Javtokas savo namuose Vilniuje prisipažino nerandąs vietos ir nežinąs, kur dėtis.
Pateikiame sutrumpintą R. Javtoko interviu „Kauno dienai“.
- Robertai, kaip suprasti medicinos terminą „stresinis lūžis“?
- Nežinau, ką tiksliai reiškia šis terminas. Gal kaulas visai ir nelūžęs, tik nuo didelio fizinio krūvio, kaip aiškino gydytojai, kažkas nuskilę.
- Kaip tai nustatė?
- Koją labai skaudėjo, nebegalėjau pabėgti. Ieškojo skausmo priežasties, peršvietė rentgenu, ištyrė magnetiniu rezonansu ir tada pastebėjo tą stresinį lūžį.
- Bet nesugipsavo kojos?
- Ne, tik įtvarą uždėjo. Su juo galiu kišti koją į batą ir eiti.
- Vaikščioti galite?
- Galiu, bet tas įtvaras maišo, nes neleidžia kojai lankstytis. Su tuo įtvaru teks būti tris savaites. Tada reikės eiti pas daktarus, pažiūrės, peršvies.
- O į Londoną skirsite?
- Kol kas nežinau, neplanuoju, Taip neseniai viskas įvyko, kol kas net neįsivaizduoju, ką veiksiu per olimpiadą.
- Apmaudu, apie ją pagalvojus?
- Žiauriai apmaudu. Ir baltas pavydas ima.
- Jus pakeitusiam Antanui Kavaliauskui?
- Ne. Jam - jokio pavydo. Pavydžiu visai rinktinei. Jie išvažiavo, o aš pasilieku (...). Anksčiau ar vėliau taip atsitinka. Atsimenu, kaip Dariui Songailai buvo lygiai taip pat prieš olimpiadą. Ne man pirmam taip atsitiko ir ne paskutiniam.
- Gydytojai sako, kad jūs labai ištvermingas?
- Aš stengiuosi neparodyti, kad man blogai, nenoriu niekam užkrauti savo bėdų.
- Rugsėjį pradėsite treniruotis?
- Tikiuosi. Kitaip negali būti.
