Paskutinę detalę į venesuelietišką dėlionę Lietuvos rinktinė įstatė olimpinio atrankos turnyro pusfinalyje užtikrintai sudorodama Dominikos respublikos ekipą rezultatu 109:83.
„Didžiuojuosi vyrais, kad jie taip susikoncentravo, nekreipė dėmesio į tai, kas dėjosi aplinkui. Nenoriu skųstis – visa tai turbūt greitai pamiršime. O prisiminsime tuos epizodus, kuomet gerai žaidėme, kuomet kovojome. Taip pat ir šias rungtynes su Dominika”, – po dvikovos kalbėjo K. Kemzūra.
– Ar gali būti, kad lietuviams atitrūkus, Dominikos krepšininkai pradėjo galvoti apie rungtynes dėl trečiosios vietos? – DELFI pasiteiravo trenerio
– Nežinau, turbūt. Mes apie jas tikrai negalvojome, nes kitą dieną norėjome nueiti prie baseino. Dar nesugalvojome rytdienos programos, bet baseinas turbūt bus įtrauktas (šypsosi – DELFI).
– Kokios jums patirties suteikė šis turnyras Venesueloje?
– Supratome, kad ir kas beatsitiktų, labai svarbu išlaikyti vienybę ir tvirtybę komandos viduje. Yra daug objektyvių ir subjektyvių faktorių, kurie veikia iš išorės, bet visus juos reikia palikti nuošalyje.
Šis turnyras buvo tarsi atvirasis Pietų Amerikos čempionatas su keliomis Europos ir Afrikos komandomis. Neginčijant fakto, kad Pietų Amerikos ekipos yra stiprios ir turi talentingų žaidėjų, dar vieną pranašumą joms suteikė kalendorius. Daugelis Europos komandų susibūrė prieš pat turnyrą, o Pietų Amerikos atstovai galėjo išmėginti jėgas šio kontinento čempionate.
Nenoriu kalbėti apie teisėjavimą, bet taisyklių traktavimas šiose varžybose dažnai skyrėsi nuo europietiško varianto. Pavyzdžiui, Europoje žingsniai būtų fiksuojami du ar tris kartus dažniau nei buvo čia. Bet dėl to niekam nepasiskųsi – reikėjo surasti būdų, kaip prisitaikyti, ir mes tai padarėme.
– Dar niekada nedalyvavote olimpinėse žaidynėse. Ką jos reiškia jums?
– Tikiuosi, šįkart nuvažiuosiu, gal paims mane (šypsosi – DELFI). Supraskite, dabar aš tiesiog labai džiaugiuosi tuo, kad nuslūgo įtampa ir atsakomybė, kad įvykdėme savo užduotį ir patekome į žaidynes. Be to, džiaugiuosi, kad netrukus važiuosiu namo ir pamatysiu saviškius. Tuomet gal ir suprasiu, ką reiškia dalyvauti olimpiadoje.
– Iki olimpinių žaidynių liko 20 dienų. Kokie tolesni rinktinės planai?
– Tikiuosi, laimingai parskrisime į Lietuvą. Mes turime planą, bet leiskite truputį pasidžiaugti. Turėsime kelias dienas poilsio ir tuomet pradėsime po truputį judėti. Atskridę į Ameriką turėjome įveikti aklimatizacijos periodą, bet dar sunkiau bus grįžti atgal. Todėl ateinančią savaitę reikės būti labai atsargiems ir teisingai paskirstyti krūvius.
– Anksčiau kalbėjote, kad, patekus į olimpines žaidynes, prie rinktinės gali prisijungti Renaldas Seibutis ir Simas Jasaitis. Taip ir turėtų būti?
– Matysime. Kaip kalbėjau, taip ir bus. Viena vertus, teisinga būtų į olimpiadą vežtis tuos, kurie pelnė kelialapį. Iš kitos pusės, jei yra galimybė sustiprinti komandą, reikia ja pasinaudoti. Bet pirma reikės pažiūrėti, kaip jaučiasi Renaldas ir Simas. Vis dėlto manau, kad kitoje treniruočių stovykloje turėsime daugiau nei 12 žaidėjų.
Daugiau rinktinės gyvenimo akimirkų galite rasti: www.facebook.com/krepsinio.sirdis
