Tiems, kas negalėjo vykti į Karakasą, lieka tenkintis televizijos transliacijomis ir sporto žurnalistų pranešimais. Na, o mano misija bus perteikti autentiškus sirgalių įspūdžius iš tolimosios Venesuelos. Pasistengsiu nušviesti tai, kas vyksta tribūnose, kaunantis mūsų rinktinei, ir kuo gyvena fanai turnyro metu.
Tikiuosi, kad liekantiems Lietuvoje tai padės pajusti turnyro dvasią „iš vidaus“. Mėginsiu aprašyti savo ir kitų palaikymo komandos narių įspūdžius iš kiekvienų mūsų rinktinės sužaistų rungtynių, pasakosiu apie tai ką matome, ką jaučiame, kaip mus sutinka vietiniai ir kaip bendraujame su kitų šalių fanais. Net neabejoju, kad nuotykių ir įsimintinų akimirkų bus su kaupu. Bus ir nuotraukų.
Karakaso baubai ir kosminės kainos
Į Venesuelą išskrendame birželio 30 d. Skrydis per Frankfurtą, tad nusprendėm pakeliui dar „pagąsdinti“ vokiečius savo spalvinga apranga ir sirgalių atributika.
Rengiantis kelionei teko išgirsti daug gąsdinimų. Karakasas, beje, oficialiai skelbiamas vienu pavojingiausių pasaulio miestų. Bet, manau, daugelis gąsdinimų yra perdėti ar tiesiog „prevenciniai“. Rengdamiesi kelionei pasidomėjome tuo kraštu, susitikome su lietuviais, kurie jau daugelį metų gyvena Karakase, išsiklausinėjome, kaip ten žmonės gyvena, kaip priimta elgtis, ko geriau nedaryti. Išvada: elgdamasis protingai beveik visų grėsmių gali išvengti.
Planuoti kelionę pradėjome iškart po Europos krepšinio čempionato ir metų pradžioje jau turėjome lėktuvo bilietus. Nesitikėjome, kad bus tiek daug keliaujančių, manėme, susirinks apie 30–40 žmonių, o dabar turime net 76 sirgalių komandą. Visi gyvensime viename viešbutyje, iš ir į oro uostą, į varžybas ir atgal keliausime užsakytais autobusais. Žodžiu, viskas suplanuota puikiai. Kaip visada.
Pradinė kelionės sąmata vienam žmogui buvo kosminė – kiekvienas būtume išleidęs po 12 tūkstančių litų! Bet mums pavyko sąmatą sumažinti daugiau nei dvigubai. Pirmiausia išsiaiškinome, kad visus bilietus pigiau pirkti Karakase jų vietiniais pinigais simpatišku pavadinimu – Venesuelos forte bolivarais, o ne Lietuvoje eurais ar doleriais. Taip pirkome ir lėktuvo bilietus.
Žinoma, tai nebuvo paprasta. Teko prašyti vietinių bičiulių, kad nupirktų mums visus reikiamus bilietus, užsakytų viešbutį ir t.t. Užtruko gal porą savaičių, mat Venesueloje galioja tvarka, kad lėktuvo bilietą į užsienį galima nusipirkti tik su pasu, o vienas žmogus per parą gali įsigyti ne daugiau kaip keturis bilietus. Taigi, buvo vargelio, bet jis atsipirko su kaupu. O svarbiausia, kad, atpigus kelionei, daugiau krepšinio aistruolių ryžosi prisijungti prie mūsų būrio!
Sirgalių atributika – visada su mumis
Su mumis į Venesuelą keliauja dešimt mūsų legendinių būgnų. Visus juos pirkome naujus, pakeitėme plėves į itin patvarias. Kiekvienas būgnas turi numerį ir savo „šeimininką“, kuris už jį atsakingas ir turi pareigą ne tik mušti jį per rungtynes bet ir rūpintis juo visos kelionės metu. Visi būgnai iš pažiūros vienodi, bet skamba skirtingai. Kaip mes juokaujam, prisiderina prie šeimininko.
Vešimės ir dvi didžiąsias savo vėliavas. Trispalvę ir istorinę – baltą vytį raudoname fone. Bus ir mažesnės vėliavėlės su krepšininkų vardais.
Norim, kad vyrai aikštelėje tikrai girdėtų mūsų palaikymą ir kad kitų komandų aistruoliai žinotų – Lietuvos sirgaliai yra čia! Todėl vežamės dūdų, vadinamųjų vuvuzelų. Žinom, kad požiūris į jas nėra labai palankus, bet Venesueloje tvarka gal liberalesnė, todėl tikimės, kad galėsim jas pūsti.
Na ir savaime aišku, visi dėvėsime marškinėlius su Lietuvos rinktinės atributika. Galioja nerašyta taisyklė, kad visur, kur tik nuvažiuojame palaikyti savo komandos, tiek per rungtynes, tiek laisvalaikiu – visada dėvime marškinėlius su tautine ar rinktinės simbolika. Na, o kiekvienas atskirai dar turi ką nors savo: kas segasi auskarus su tautine atributika, kas dėvi kepuraites ar perukus, kas specialiai šiam reikalui pasisiuvo suknelę. Aš pats, kaip ir praeitame čempionate, dėvėsiu trispalvį galvos raištį.
Tikime savo komanda
Šiuo metu visi skubam baigti darbus Lietuvoje, kad Venesueloje galėtume visi širdimi pasinerti į krepšinį ir visas jėgas atiduoti rinktinės palaikymui. Jaučiamės ramūs. Kelionė suplanuota, siaubingi pasakojimai apie Karakasą neišgąsdino. Lietuvos rinktinės žaidimas draugiškose varžybose neblizga, bet patyrusiems komandos fanams tai neatrodo tragedija. Komandai susižaisti reikia laiko, o draugiškos rungtynės – tai tik pratybos prieš tikrąsias kovas. Sunku pratybose, lengva mūšyje – sako patarlė. Negerai, jei komanda pasieks geriausią savo formą anksčiau laiko.
Rinktinės sudėtis gera. Nedaug pasikeitusi nuo Europos čempionato, bet sustiprėjusi (bus Jonas Mačiulis, Linas Kleiza). Dabar viskas priklausys nuo trenerių darbo ir komandos mikroklimato. Lietuvos rinktinė yra nenugalima tada kai žaidžia kaip KOMANDA. Vyrai jau pernai parodė, kad taip žaisti gali ir moka, vadinasi taip bus ir šiemet.
Neramu dėl Renaldo Seibučio traumos, bet žinome jo charakterį ir juo nė kiek neabejojame. „Siaubutis“ dar pagąsdins varžovus! Renaldai, spaudžiame dešinę tau asmeniškai!
Komandos užduotis žaisti, mūsų - palaikyti
Praėjusią savaitę susirinkom aptarti paskutinių kelionės detalių ir pažiūrėjome filmą „Mes už... Lietuvą!” Gražus, taurus filmas. Padirgino jausmus praėjusios čempionato prisiminimai. Širdį suspaudė vaizdai iš praloštų rungtynių. Pasijuokėme iš situacijų, kuriose patys dalyvavome. Pralinksmino filmą vainikavęs sirgalių šokis „kas nešokinės...“. Juokais svarstom, gal skelbti jį sirgalių himnu...?
Manęs dažnai klausia, kam tu važinėji su sirgaliais paskui komandą, kodėl tau būtinai reikia eiti į areną? Ar neužtenka pažiūrėti per televizorių? Atsakau – neužtenka. Neįmanoma nupasakoti to jausmo, kai stovi arenoje, o tavo komanda laimi. Jei pralaimi, jausmas, aišku, irgi žodžiais sunkiai išreiškiamas... Šiaip ar taip, krepšinis vienija tautą. Moko tikėti savo komanda, didžiuotis tuo, kas mūsų. O juk taip dažnai kasdienybėje mums to pritrūksta.
Taigi, noriu pakviesti visus palaikyti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę. To palaikymo vyrams labai reikia. Atrodo, ką gali duoti skanduotės arenoje ar vieši komentarai? Bet tai duoda labai daug! Juk žaidžia ne robotai, o gyvi žmonės. Visi mūsų rinktinės krepšininkai – profesionalai, puikiai išmanantys savo amatą, bet ir jiems sunku, kai reikia kovoti ne tik su priešininkais aikštelėje, bet ir stengtis visaip atsiriboti nuo kaltinimų, spėlionių, įžeidinėjimų... Todėl leiskime vyrams ramiai ruoštis ir žaisti taip, kaip jie moka. Džiaukimės tomis pergalėmis, kurios jau buvo, o ne tomis, kurios dar bus, ir nesmerkime dėl nesėkmių!
Laukiu Venesuelos turnyro su viltimi. Tikiuosi, turėsiu progos pratęsti savo sirgaliaus užrašus Londone.
