Prieš septynerius metus dirbau kazino. Turėjau neblogą darbą ir gerai uždirbdavau. Bet, aišku, ne visas kelias rožėm klotas. Žmona manęs nematydavo, nes dirbdavau naktimis, o tai šeimai nelabai gerai. Tuoj prasidėjo barniai, pavydas, skyrybos.
Po skyrybų praradau darbą. Likau be pinigų.
Nueinu į vieną įstaigą, atsisėdu, darbuotoja peržiūri mano bylą. Mato, kad mane atleido už tam tikrą pažeidimą. Aišku, straipsnis, pagal kurį atleido, įrašytas iš piršto laužtas, kad nereikėtų mokėti išeitinės išmokos.
Ji man sako:
- Tu atleistas pagal tokį ir tokį straipsnį, todėl mes negalime tau mokėti jokių išmokų.
Man mokama išmoka siekė 1500 litų. Tais laikais tai buvo labai dideli pinigai.
Aš dar kartą paklausiau, norėjau įsitikinti, kad jie man nemokės. Pasiteiravau, iš ko man gyventi ir kur kreiptis pagalbos. Patarimo negavau.
Supratau, kad man nebėra, ką čia daryti. Išėjau į lauką visas burnodamas, o po kelių dienų paprašiau savo draugų, kad padėtų man išvykti į užsienį, nes nebemačiau ateities Lietuvoje. Valstybei buvo tas pats – ar mūsų išvyks šimtas, ar milijonas.
Skaudu, kai tu niekam nereikalingas ir net pati valstybė veja tave lauk, nors aš pats buvau, o gal ir vis dar esu savo šalies patriotas.
Vis dar svajoju sugrįžti namo, į tėvynę, bet prisiminus, kaip mūsų sistema elgiasi su piliečiais, būna tikrai skaudu. Net grįžus namo atostogoms žmonės galvoja, kad milijonus uždirbame, o valdžia bando viską apmokestinti. Jei atvirai, man gėda už mūsų supuvusią visuomenę ir Vyriausybę.
Viską reikia kirsti ir rauti su šaknimis. Gal tada viskas pasikeistų. Ačiū, kad skaitėte mano istoriją.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kviečiame išvykusius, grįžusius, gyvenančius Lietuvoje pasidalinti savo patirtimi ir istorija.
Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigracija“.
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: