Visą gyvenimą kentėjau patyčias – turiu jums ką pasakyti

 (61)
Skausmas. Neviltis. Nenoras gyventi. Užsiskleidimas savyje. Visi šie žodžiai apibūdina savijauta, kai patiriame patyčias. Mes jau labai daug apie tai kalbėjome ir išklausėme labai daug nuomonių. Bet labai retai pažvelgiam į tai iš žmogaus, patyrusio tai, pusės. Kaip retai mes pasikalbame su tuo žmogumi...
© Shutterstock nuotr.

Bet kai jo nebelieka, tarsi prabundame ir suvokiame, kad padarėme didžiulę klaidą. Mes nenorime išgirsti skaudžios tiesos, retai neužsimerkiame prieš kito žmogaus dvasinį skausmą. Ne vienas iš mūsų tik nusijuokiame, kai pradedama pasakoti apie patyčias ir patirtą fizinę ar psichologinę prievartą. Ir tikrai labai retai padedame tiems žmonėms. Bet kodėl? Tai gėdinga? Tai sunku? O gal tiesiog tam neturime laiko? O gal nenorime matyti tokių žmonių, nes jie neatitinka kažkokių standartų?

Mano nuomone, priežastis viena – mums labai patinka iš jų dar labiau pasišaipyti. Tai tiesa. Tikra ir neginčytina tiesa. Kodėl aš taip sakau? Mes pažvelkime į tai, kas dedasi aplink mus. Jei vienas žmogus kažkuo neįtinka kitam, tai ilgainiui jis taps priešu ir kitiems. Jei mes pamatome, kad šalia mūsų yra silpnesnis žmogus, mes tikrai jo neginame, bet pasistengiame, kad apie visus „smagumus“, susijusius su juo, sužinotų kuo daugiau žmonių.

Jei kažkas šalia šaiposi iš žmogaus, tai ir mes drąsiai iš jo šaipomės, nes tada tampame tos „kietos“ visuomenės nariais. Jei per televiziją iš kažko šaiposi, mes tikrai nesistengiam pažvelgti į tai blaiviai ir suvokti, ar tai teisybė. Bet kodėl mes negalime būti kitokie? Kodėl negalime apginti to žmogaus ir pasakyti, kad gana? Užteks? Kodėl mes nesuvokiame, kad šaipytis iš neįgalaus žmogaus, rasės, tautybės, seksualinės orientacijos, nėštumo ir kitų dalykų yra žema ir amoralu? Kodėl mes taip retai suvokiame, kad žmogus, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje, sergantis cerebriniu paralyžiumi ar turintis Dauno sutrikimą yra nekaltas, kad toks gimė? Kodėl mes negalime prieiti prie sergančio vaiko ar suaugusiojo ir pasakyti: „Tu nuostabus žmogus, nepamiršk to“?

Man, kaip kentusiam patyčias visą gyvenimą, labai sunku suvokti, kur yra tos žmogaus žiaurumo priežastys. Ar jūs kada pagalvojote, kaip jaučiasi tas žmogus? Ar kada mėginote pamąstyti, kaip jaučiasi neįgalusis, varstomas pasišlykštėjimo kupinų žvilgsnių? Ar kada pagalvojote, ką jaučia vaikas, apstotas būrio kitų vaikų ir užgauliojamas įvairiausiai žodžiais? Ar kada susimąstėte, kaip jaučiasi žmogus, gyvendamas taip, lyg jis būtų lageryje?

Mes visada nori, kad mus suptų žmonės tarsi iš žurnalo viršelių, kad visi būtų gražūs, turtingi, protingi ir madingi. Bet retai norime, kad šalia mūsų būtų kitokie. Kodėl mes neduodame tiems žmonėms vilties? Kartais tiek nedaug tereikia, kad prikeltume žmogų naujam gyvenimui. Kad nuvytume tuos sielos demonus ir priverstume žmogų pamiršti savo skaudulius ir nepriimti skaudžių ir kartais lemtingų sprendimų. Būkime pakantūs vienas kitam. Esame reikalingi šiam pasauliui, kad ir kokie mes būtume. Tikėk ir tavimi patikės.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalinti savo mintimis ar patirtimi? Galite papasakoti, kaip kovojote su patyčiomis, pasidalinti žiniomis, kaip jas įveikti? Tai galite padaryti žemiau arba rašydami el.paštu pilieciai@delfi.lt:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (64)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (98)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (67)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (46)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.