Kadangi gyvenu centre, į miegamuosius rajonus ir iš jų pastaruosius trejus metus keliauju automobiliu. Šį sykį kelionė iš Viršuliškių į centrą buvo numatyta viešuoju transportu. Iš esmės, jaučiausi kaip turistas, kuris vieną pirmųjų kartų naudojasi viešuoju transportu. Ko gero, visų pirma reikia paminėti, kad kelionė automobiliu truktų apie 10-15 minučių nuo durų iki durų, gana patogiai ir tyliai.
Kad istorija bus nemaloni, pamačiau dar tik atėjęs į Viršuliškių stotelę. Stotelėje surašyti eismo grafikai ir gatvės, kuriomis važiuoja troleibusai ir autobusai, tačiau užrašas Savanorių pr. nepasako, į kurią gatvės dalį važiuoja autobusas ar troleibusas. O gatvė netrumpa, galbūt 7-8 kilometrai. Su šia bėda neteko susidurti turistaujant Portugalijoje, Švedijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Kiekvienoje stotelėje esantis žemėlapis yra norma, kuri leidžia lengvai susigaudyti, kur ir kaip važiuoja viešasis transportas.
Mėginau išsiaiškinti situaciją internetu, deja, Vilnius transport puslapio žemėlapis pasirodė sunkiai pakraunamas naršymui telefone. Kreipiausi į spaudos kiosko darbuotoją – apsimetusi, kad nemato ir intensyviai pildo popieriuką (nemačiau, kad būtų bent tašką padėjus), pusę minutės stovėjo šonu ir vėliau mandagiai pasiteiravus kaip nuvykti į centrą, per dantis iškošė, jog ji dirba ir aš turėčiau kreiptis pagalbos į laukiančius žmones (tuo metu stotelėje buvau vienas).
Netrukus, toliau telefone ieškant informacijos, netoli manęs atsistojo dvi moteriškės. Jos karštligiškai aptarinėjo, ką žmonės meta į klozetus, kas su jais po to nutinka, kas ir kokios spalvos iš jų iškyla ir ką daro jų vyrai, kad išspręstų šias bėdas. Toliau tema persikėlė, kad vistik kaltas jaunimas (net nustebau, kad ne Landsbergis ar Kubilius), kuris nuomojasi butus ir į unitazą metą viską, kas papuola po ranka. Iš pažintinės patirties po nuotekų valymo įrenginius galiu pasakyti, kad vandens valymo įrenginiuose daugiausiai yra jau bendriniu pavadinimu tapusių „pampersų“, tamponų ar įklotų. Ar dėl to kaltas tik jaunimas? Manau atsakymas aiškus. Trumpai tariant, nustebino, kad brandžios moterys pasirinko pašnekesiui vietą per pusę žingsnio nuo į telefoną įnikusio žmogaus, nes stotelėje vietos per maža atsistot nuošaliau, ir žinoma išsirinko pačias tinkamiausias temas aptarimui 9 valandą ryto.
Visa laimė, patirtis buvo stipriai atmiežta vienos labai mielos ir gražios merginos, kuri sutrukdyta be menkiausio susiraukimo veide išsitraukė ausinuką ir išsamiai paaiškino, kaip ir su kokiu transportu turėčiau keliauti į man reikiamą vietą. Didelis ačiū Jai dar kartą. Toliau kelionė klostėsi kaip patepta – nuo Justiniškių stotelės iki Narbuto - 1,25 Lt (manau, kad neteisinga, bilietą įsigijau pirmą kartą) ir iš Narbuto stotelės iki Pamėnkalnio stotelės, jau du su puse lito. Teko atlikti persėdimą Narbuto stotelėje. Jeigu ne žavioji mergina, vargu ar būčiau apie jį žinojęs – stotelėse nėra žemėlapių, troleibuse nemačiau kažko panašaus į metro planą, kuriame surašyti galimi persėdimai.
Padėkojęs pagalbininkei paskutinį kartą išlipau Pamėnkalnio stotelėje. Iki reikiamos vietos dar turėjau papėdint 10 minučių pėstute. Finale rezultatas, kad 5 kilometrų maršrutą įveikiau per 40 minučių nuo tos akimirkos, kai pradėjau domėtis kaip važiuoti viešuoju transportu. Ilgai. Nesant jokiems kamščiams, tai užtruko. Brangu. Sumokėjau 3,75 Lt – mašina kuro sąnaudos butų buvusios beveik per pus mažesnės, tad į sąnaudas galima įtraukti ir dalį draudimo ar automobilio nusidėvėjimo, tenkančio kilometražui. Tikiu, kad vis vien išlaidos būtų buvusios mažesnės. Moterų ryte dėliotos žodinės mozaikos apie unitazų ir jaunimo ypatumus nesinori ir prisiminti.
Deja, bet viešuoju transportu šiandien vis dar tenka šiek tiek nusivilti: akivaizdi informacijos stoka, santykinai didelės laiko ir pinigų sąnaudos, lyginant su asmeniniu transportu, ir atsainus dirbančių žmonių požiūris.