Vienišų mamų dalia: su ašaromis akyse - į centus skaičiuojantį vaiką

 (392)
Perskaičiau kelis straipsnius apie šeimas, kurios vos suduria galą su galu, nors šeimos pajamos sudaro apie 5000 ar 6000 litų. Aš esu išsituokusi ir viena auginu nepilnametį vaiką, tai nusprendžiau pasidalinti savo išgyvenimo ypatumais. Aš taip pat turiu ne vieną draugę ar pažįstamą, kurios vienos augina vaikus, yra išsituokusios. Visų pirma, noriu mesti akmenį į tėvų (buvusių sutuoktinių) daržą.
© Shutterstock nuotr.

Kaip ir visose gyvenimiškose situacijose, taip ir šioje srityje yra išimčių, kai išsituokiant tėvai geranoriškai pasiūlo ir vėliau moka daug didesnį išlaikymą vaikams, nei kad yra nustatytą teismų praktikos, t. y. numatyta minimali vieno tėvo (motinos) teikiama vaiko išlaikymo suma, kuri šiuo metu yra 500 Lt. Vadinasi, abu tėvai po ištuokos vienam vaikui turi skirti kiekvienas po 500 Lt.

Tačiau čia ir prasideda „linksmybės“. Dažniausiai po ištuokos vaikai lieka gyventi su mama. Klausimas, kiek tėvų vykdo savo įsipareigojimus vaikams, t. y. moka reguliariai, be jokių įsiskolinimų ir tokią sumą, kokią priteisė teismas? Kiek teko girdėti graudžių draugių pasakojimų, susidaro įspūdis, kad jei išsiskyrei su vyru, nes, pavyzdžiui, smurtavo, buvo neištikimas, vartojo alkoholį ar narkotines medžiagas, arba galiausiai, kaip dažniausiai būna, nesutapo charakteriai, tai vaiko išlaikymas tavo pačios rūpestis.

Buvusio vyro pasakymas „neturiu pinigų, kai turėsiu sumokėsiu vaiko išlaikymo įsiskolinimą“, tampa gerai žinoma fraze išsituokusioms motinoms. Įvyko skyrybos,vaikai liko su motina, o jis (buvęs vyras) vėl laisvas kaip vėjas. Jeigu oficialiai dirba, dar galima kažko reikalauti per antstolius, teismus, o jeigu ne, tai, kaip sakoma, gaudyk vėją laukuose. Jau nekalbant apie tai, kad vaikui likus su motina, ji ne tik kad turi verstis per galvą, kaip išlaikyti vaikus ir save pačią, tačiau yra ir išvestiniai įsipareigojimai, pareigos, galiausiai - būtinybė.

Susirgo vaikas: kas turi jį slaugyti, prašytis darbdavio išleisti kelioms dienoms „savo sąskaita“ ar „imti nedarbingumą“, prašyti tėvų, seserų, kaimynių, kad esant neišvengiamai būtinybei, kas nors nemokamai pabūtų, nes auklei sumokėti nėra už ką? Kas turi vesti/vežti į darželius, mokyklas, būrelius? Žinoma, kad mama, o tai - išlaidos, kurios praktiškai neįsumuojamos į vaiko išlaikymą, tačiau, kaip jau minėta, mama visada privalo turėti pinigų ne tik įvairioms neplanuotoms, tačiau ir pačioms būtiniausioms pragyvenimo išlaidoms.

Tik klausimas - pragyvenimas tai, ar išgyvenimas. Galiausiai priėjau prie šeimo pajamų ir išlaidų. Tai va. Aš esu išsituokusi jau daug metų. Antrą kartą šeimos nesukūriau, auginu nepilnametį vaiką. Per visą tą laiką vienu metu studijavau, dirbau ir auginau vaiką. Kabinausi į gyvenimą kaip sugebėjau. Ačiū savo artimiesiems, kurie kaip galėjo, taip gelbėjo. Aš esu baigusi du aukštuosius.

Dirbau, kaip daugumai atrodytų, prestižinius (tačiau ne pinigine išraiška) darbus. Be abejo, buvo sunku dirbti, išsilaikyti ir mokėti už studijas, tačiau vis tikėjausi, kad baigus mokslus, viskas keisis į gerą, tačiau kaip buvo sunku sudurti galą su galu, taip ir nepalengvėjo, o šiuo metu išvis tapo labai sunku.

Dirbu turėdama verslo pažymėjimą, pagal paslaugų sutartį, darbo pajamos - kiek daugiau nei 2000 Lt. Dirbčiau per kelis darbus, tačiau dėl teisinių vingrybių to negaliu daryti. Tėvas vaiko išlaikymui per mėnesį skiria pusketvirto šimto. Aš su vaiku gyvename didmiestyje, šildymo sezono laikotarpiu komunalinių patarnavimų sąskaita siekia apie 750 Lt, o kur dar internetas, abiejų telefonų sąskaitos, vaiko būrelio mokesčiai, autobusų bilietai, pietūs vaikui bei pačiai, skalbimo mašinos išsimokėjimas ir t. t., ir pan...

Skaudu ir gėda, kai tėvai, iš kurių vienas jau pensininkas, dirba ir padeda suaugusiems vaikams bei anūkams, t. y. nuperka maisto, nuperka žieminius rūbus anūkui, kad pastarasis turėtų, ką apsivilkti žiemą. Visada maniau, kad vaikai turi padėti savo senyviems tėvams, kad jiems būtų lengviau senatvėje, tačiau matau tendenciją, jog yra atvirkščiai. Tėvai sunkiai dirbdami ir neišlaidaudami, sau daug ko neleisdami, kiek galėdami padeda savo suaugusiems vaikams ir anūkams, o gal net tiksliau
vienišoms išsituokusioms motinoms su vaikais, ant kurių pečių gula didžioji išgyvenimo su vaikais našta.

Kai kurie mano, jog esu labai stipri moteris ir niekada neverkiu. Aš tikrai tokia stengiuosi būti, nes privalau būti stipri, neleisti savęs gailėtis ir kai kartais užeina noras savęs gailėtis, pagalvoju, kad yra moterų, kurios gyvena daug sunkiau nei aš. Tačiau šiandien rašau ir ašaros kaupiasi akyse, kai matau, kuomet vaikas skaičiuoja centus ir klausia, ar gali nusipirkti bandelę, arba prisimenu, kai nuėjus pas geriau gyvenančius, vaikas vaikiškai nustemba, kiek pas juos maisto.

Absurdiška, kai pagalvoji, jog turi „ale“ prestižinę profesiją, dirbi po daug daugiau nei 8 valandas per dieną ar net savaitgaliais vardan didesnės gerovės, sotesnės vaiko ateities, tačiau niekas nesikeičia, nebematau jokios gerovės vizijos, o galvoje įstrigo frazė „prakeikta ubagystė“. Nekaltinu valdžios ar pasaulinės ekonominės krizės, tai absurdiška, žinau, kad galiu pasikliauti tik pati savimi, tačiau daugumos išsituokusių moterų vardu, kurios augina vaikus, prašau tėvų nepamiršti, jog jūs taip pat atsakingi už vaikų gerovę ir bent jau vykdyti tai, kas buvo sutarta ar priteista teismo, o nesakyti, kad „šiandien pinigų vaiko išlaikymui neturiu, kai turėsiu - duosiu“. Gyventi ir valgyti vaikams reikia šiandien...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Esate vieniša mama ar vienišas tėvas? Pasidalinkite savo išgyvenimais: ar iš tiesų itin sudėtinga vienam išlaikyti atžalą, kur ieškote pagalbos? Galbūt turite patarimų kitiems, gyvenantiems taip, kaip jūs? Laukiame Jūsų laiškų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienišas“

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Skaitytojo nuomonė. Laisvės premija turėjo būti įteikta kitiems (44)

Štai ir sulaukėme 26-ujų Sausio 13-osios metinių, o su metinėmis iš paskos – ir klausimas, kam duoti arba kam neduoti Laisvės premiją. Na, pagaliau seimūnai nusprendė, kam šiais metais paskirti premiją – nepriklausomybės akto signatarui Vytautui Landsbergiui ir prezidentui Valdui Adamkui.

Šiuolaikinės kartos problema: ilgalaikiai santykiai lyg antras darbas (169)

DELFI Gyvenimo paviešintas straipsnis apie kartą, kuri atsisako dėti daug pastangų kuriant ilgalaikius santykius ir mieliau renkasi tik seksą, sulaukė DELFI skaitytojų dėmesio ir paskatino pasidalinti asmeniniais išgyvenimais. Jei jūs irgi svarstote, kad šiais laikais sunku užmegzti įpareigojantį ryšį ir norėtumėte paviešinti savo patirtį, rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“.

Emigranto prisipažinimas: atsipeikėkit! (385)

DELFI pasirodęs straipsnis apie lietuvį, kuris po penkerių metų nusprendė su šeima iš Norvegijos grįžti gyventi į Lietuvą, diskusijų skiltyje sukėlė gyvenančių gimtinėje ir užsienyje skaitytojų diskusiją, ar teisingai pasielgė istorijos herojus. Nors dauguma ir nepalaikė tokio tautiečio žingsnio, tačiau sutiko, kad ne visada materialinė nauda atstoja Tėvynės ilgesį. Kiti pasidalino ir asmenine patirtimi, tad pateikiame įdomiausias nuomones. Taip pat galite pasidalinti savo patirtimi rašydami adresu el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mano sprendimas“.

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (244)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (34)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.