Nors Rusija vienareikšmiškai teigė, kad jos pagrindinis tikslas yra humanizmas ir pagalba kenčiantiems Ukrainos žmonėms, Vakarai matė tik vilką ėriuko kailyje. Rusijos sunkvežimių vilkstinei rugpjūčio 22 d. kirtus Ukrainos sieną, be pačios Ukrainos sutikimo Vakarų reakcija buvo staigi. Šį veiksmą pasmerkė ne tik JAV, Vokietijos bei kitų didžiųjų Europos valstybių lyderiai, tačiau šis Rusijos manevras greitai pradėtas aptarinėti ir JTO Saugumo Taryboje. Nepaprastąjį 15 valstybių susitikimą inicijavo Lietuva.
Susitikime nebuvo pasiektas joks susitarimas, veiksmas ar net parengtas oficialus pranešimo spaudai. Po Saugumo Tarybos susitikimo Rusijos ambasadorius Vitalijus Čiurkinas savo pasisakymuose apkaltino Lietuvą sistemingai kišant pagalius į ratus Rusijos JTO iniciatyvoms, kartu su JAV ir Didžiaja Britanija bei pabrėžė, kad JAV neturi humanizmo monopolio ir jis įsižeis jei bus abejojama Rusijos humanizmu.
Tačiau tokios retorikos ir viešai deklaruojamas siekis pagelbėti kenčiantiems Rytų Ukrainos civiliams atrodo veidmainiškas ir ciniškas. Rusijai siekiant įgyvendinti neatidėliotiną humanitarinę pagalbą ir Vakarų valstybių pagalių kaišiojimą jos „humanizmui“ į konvojaus ratus, šioje vietoje norėčiau nubrėžti paralelę su Sirija ir priminti, kad pagalių kaišiojimas į ratus dėl pagalbos suteikimo sirams vyko trejus metus.
Per visa Sirijos konflikto laikotarpį Rusija ir Kinija kartu atmetė net keturias rezoliucijas. Pirmoji – 2011 m. spalio 4 d. rezoliucija smerkė Sirijos režimo nesugebėjimą užtikrinti žmogaus teisių konflikto metu ir leido taikyti ekonomines sankcijas Sirijai, jei situacija nesikeis. Taip pat be režimo smerkimo ir ekonominių sankcijų taikymo, 2012 m. vasario 4 d. ir pakartotinai 2012 m. liepos 19 d. rezoliucijos siekė užtikrinti humanitarinės pagalbos tiekimą labiausiai pagalbos reikalaujantiems regionams.
Šios rezoliucijos buvo vetuotos Rusijos ir Kinijos. Sistemingai atmesta buvo ir po dvejų metų sekusi rezoliucija. Rusijos atstovų retorikoje visais vetavimo atvejais buvo išsakyta aiški pozicija, kad rezoliucijos siūlančios sankcijas ar humanitarizmo įgyvendinimą gali pakenkti Sirijos suverenumui ir pakloti kelią militaristinei intervencijai. Taigi režimo smerkimas ar noras suteikti humanitarinę pagalbą tarptautiniu mastu buvo sistemingai atmestas ir nepriimtinas net trejus konflikto metus.
Tik kai 2014 m. liepos 14 m. kai Saugumo Taryboje per visą konflikto laikotarpį buvo priimta pirmoji rezoliucija dėl humanitarinės pagalbos teikimo sunkiai prieinamose Sirijos vietovėse, įvyko esminis lūžis humanizmo įgyvendinime tarptautiniu lygmeniu. Atkreiptinas dėmesys, kad 2014 m. liepos 2 d. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergėjus Lavrovas teigė, kad problema su humanitarinės pagalbos teikimu Sirijoje kyla dėl to, kad pagalbos reikalaujantys regionai yra kontroliuojami ginkluotų sukilėlių.
S. Lavrovas pareiškė, kad Rusija yra visada pasirengusi diskutuoti humanitarinės pagalbos klausimais, tačiau jis pabrėžė, kad viską būtina įgyvendinti pagal tarptautinę teisę ir visiškai bendradarbiaujant su valstybe. Taigi iš Rusijos pozicijų Ukrainos ir Sirijos atvejais matyti, kad humanizmas humanizmui nelygu ir kai vienu atveju reikalaujama laikytis visų tarptautinės teisės normų, kitu atveju tų pačių normų nepaisoma, taip tik didinant įtampą.
Nenuostabu, kad Vitalijus Čiurkinas Sirijos ir Ukrainos atvejais atsisako brėžti paraleles, kadangi juos sugretinus ryškiai matosi veidmainiška politika kenčiančių žmonių akivaizdoje.
Užbaigiant šį straipsnį, norėtųsi šiek tiek apžvelgti tolimesnę „rusiško humanizmo“ eigą. Rugpjūčio 22 d. greitai kirtęs sieną konvojus, taip pat greitai pasišalino iš Ukrainos teritorijos.
Kiek ir kam humanitarinės pagalbos buvo suteikta šio manevro metu taip pat neaišku. Tiesa, jau po kelių dienų Sergėjus Lavrovas viešai paskelbė, kad bus siekiama susitarti dėl antrojo konvojaus atgabenimo tuo pačiu maršrutu. Taip prie Ukrainos sienos, Rostovo regione rugpjūčio 31 d. jau laukė antrasis humanitarinis konvojus, o iki to laiko taip pat prabilta ir apie nuolatinius pagalbos teikimus nuniokotiems Ukrainos regionams „humanitarinio tilto“ būdu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!