Skaičiau visus paauglių parašytus laiškus DELFI. Aš suprantu, kaip jie jaučiasi. Ir taip nėra lengva ir paprasta gyventi, o suaugusieji mano, kad mes – tiesiog vaikai, kurie nieko nesuprantame. Gal jums papasakoti, kaip yra iš tikrųjų?
Kiekviena diena mokykloje – tarsi lažas, kiekviena diena namie – tarsi baudžiava. Kodėl? Suprantu, mokykloje moko visko, ko mums prireiks gyvenime, bet ar mus moko gyventi? Dvylika metų, dvylika... Tiek daug metų mes, vaikai, paleidome (paleisime) pavėjui, nuskandinome (nuskandinsime) ir sudeginome (sudeginsime). Tiek daug kartų pajusime tėvų spaudimą, kad reikia mokytis: „Eik mokytis“, „Daryk kažką dėl mokyklos“, „Ar bent padarei kažką dėl mokyklos?“, „Pasižiūrėk į savo pažymius“, „Kodėl tu manęs neklausai?“, „Padarei namų darbus?“, „Mokytojai tau turėtų duoti daugiau namų darbų“.
Aš tikiu, kad bent vienas iš paauglių yra tai girdėjęs. Mes taip kiekvieną dieną kenčiame. Geriausiems draugams net nerandame laiko. O dabar taip norėtųsi lėkti, pajusti gryną orą, išvažiuoti kažkur, bet mes negalime. Taip jaučiuosi aš. Tėvai bent galėtų suprasti mus, kad mes netobuli, mes niekada nesugebėsime visko išmokti, net ir per tuos dvylika metų.
Išmokstame, tėvams rėkiant, sukaupti visas jėgas ir laikyti ašaras viduje, laukiame tos minutės, kai jie pagaliau nutils, kad galėtume atsisėsti vieni ir paleisti skausmą. Jie nesupranta, kad mes jau įskaudinti. Vieni iš mūsų gauna pirmuosius peilių smūgius į nugarą iš savo draugų, kiti – nepažinodami bendraamžių (pasitikime jais, kad jie vestų mus kažkokiu keliu), dar kiti bando atsigauti nuo prarastos meilės. Tokiu atveju nesinori nei namų, nei mokyklos.
Norisi būti kažkur lauke ant suolelio vienam ir galvoti, ką toliau aš darysiu, kaip toliau man gyventi. Tokiais atvejais arba palūžtame, arba suprantame, kad išlieka tik stipriausi. Grįžtame namo. Tėvai vėl rėkia, tad mes nepasiduodame, mes rėkiame taip pat. Ir tada... Tada jie įsižeidžia, tada jie sako: „Ką aš padariau, kad to nusipelniau?“.
Žinote, ką norisi pasakyti? Tu manęs neišmokei gyventi, tu visą tą laiką man liepei mokytis, bet nerodei kaip, tačiau mes nieko nesakome ir išeiname į savo kambarį. Pasijaučiame besieliai, robotai, zombiai. Atsiribojame nuo tėvų, draugų. Pradedame bijoti, kad galime likti vieni, kad galime likti bepročiais. Iš tikrųjų po kiekvieno barnio, riksmo mes negalvojame, ką blogai padarėme, mes svarstome, ar galime toliau pasitikėti savimi, ar galime vėl atsistoti ant kojų. Mes vėl turime atgauti pasitikėjimą tėvais, kad kai kažkas blogo mums nutiks, mes galėsime jiems apie tai pasakyti, bijome, ar nebūsime vėl aprėkti. Mums sunkiau negu įsivaizduojate. Bandome išmokti gyventi, bet ką mes gauname, tai kulką po kulkos į mūsų širdis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite atsiųsti savo nuomonę? Patarti? Pasidalinti mintimis? Kviečiame pasidalinti mintimis! Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: