Vieniems ji asocijuojasi su darželių, mokyklų laikais, kitiems – su paauglyste, tretiems – studijų laikais arba jau brandžiu amžiumi. Bet net neabejoju, kad kiekvienas turime savo pirmos meilės istoriją, kuri vienaip ar kitaip daro įtaką mūsų gyvenimui.
Visada pavydėdavau tiems žmonėms, poroms, kurios draugaudavo nuo mokyklos suolo laiku, paskui jų laukė bendras gyvenimas, vestuvės, šeima. Man jie atrodydavo tokie artimi, tyri, laimingi. Kartu žengiantys į suaugusiųjų pasaulį, kartu atrandantys vis kažką naujo. Tuo pačiu, jie niekada neprarasdavo svajonių, kurios būdavo susijusios su jų ateitimi, su jų santykiais, būsima šeima, vaikais ir t.t... Kitaip tariant, tokios poros, tokie žmonės man atrodo, liaudiškai tariant, „nesugadinti“, nepatyrę kažkokių meilės išgyvenimų, kančių dėl nepasisekusios meilės, išdavysčių.
Būtent dėl to jie vis dar gyvena pagal šventas vertybes, kurios jiems buvo įdiegtos vaikystėje jų mamų, tėčių ir kitų artimų jiems žmonių. Nes juk tik patyręs kažkokią nesėkmę santykiuose, išdavystę ar, kaip madinga sakyt, „nesutapus charakteriams“ nori nenori pradedi keisti savo požiūrius ir vertybes, pradedi saugotis, kadangi nenori kad skaudėtu dar ir dar. Iš kitos pusės jie nespėja patirti viso to, ką suteikia jiems gyvenimas, kadangi jau taip anksti duoda viens kitam šventus įžadus. Bet mano istorija ne apie tai...
Mokyklos laikais, kai buvau paauglys, nelabai domėjausi mergaitėmis, vakarėliais ir linksmybėmis (plotais), kadangi visas mano laikas ir dėmesys buvo skirtas tik sportui. Neturėjau laiko nei alkoholiui, nei cigaretėms, nei narkotikams. Kitaip tariant, gyvenau svajone tapti žymiu sportininku ir jos siekiau visais įmanomais būdais, tai man, beje, puikiai sekėsi. Mokykloje, mieste, viešajame transporte pastebėdavau merginų žvilgsnius, tam tikrą dėmesį, bet niekada neišdrįsdavau ar nenorėdavau tų merginų pakalbinti, tuo labiau, kad didžiulės flirto ar alfa patino patirties, kaip jau rašiau, tikrai neturėjau.
Taigi vieną gražų birželio savaitgalį mūsų jaunuolių komanda susiruošė į tradicinį jau tapusį sporto varžybų turnyrą Lietuvos provincijos miestelyje. Mūsų tikslas buvo vien pergalės, trys dienos, medaliai ir namo. Tačiau būtent tos trys dienos mano gyvenime turbūt paliko vieną iš didesnių pėdsakų. Praėjo jau beveik 15 metų, o tą dieną atsimenu kaip dabar. Niekada netikėčiau filmuose apie meilę rodomomis situacijomis ir vaizdais, kai įsimylima iš pirmo žvilgsnio, jeigu pats nebūčiau to pajutęs. Tiesiog negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo tos žavios, aukštos mėlynakės šviesiaplaukės, kuri sėdėjo viena salėje ir stebėjo varžybas (gal man tiesiog atrodė, kad ji viena, kadangi nieko be jos tą akimirką aš nemačiau).
Pasibaigus pirmai varžybų dienai su draugais keliavome vakarienės į kavinę, o aš vis dairiausi aplinkui, kad tik kur nors dar kartą pamatyčiau tą merginą. Fortūna ar Dievas buvo mano pusėje ir aš Ją sutikau, nesugalvojęs nieko įdomaus tiesiog paklausiau jos apie kelią link tos kavinės (kurį aš ir taip puikai žinojau). Be abejo, aš nėjau vakarieniauti, visą tą laiką, kol mano komandos draugai valgė, praplepėjome ir susitarėme susitikti po kelių valandų vakariniam pasivaiksčiojimui. Susitarėme, kad ji bus su drauge, aš – su draugu, kad linksmiau ir drąsiau būtų. Sutartu laiku ir sutartoje vietoje jų nebuvo, ir mes, būdami tikri „raganosiai“, pėsčiomis kelis kilometrus atgal ėjome namo. Mūsų nuostabai, kai grįžome, tos merginos netrukus pasirodė šalia mūsų namų tik jau su kitais kavalieriais, kaip paaiškino mums paskui, tiesiog pasinaudojo jų turima informacija apie mūsų buvimo vietą, ir jau ne mes, o jie buvo tikri „raganosiai“
Tos trys dienos ir vakarai buvo nuostabūs: pokalbiai, pasivaikščiojimai, vienas kito pažinimas, keli nedrąsūs prisilietimai ir, be abejo, taip nelauktas atsisveikinimas. Su ja buvome beveik vienmečiai, turėjome savų planų vasarai, o jai pasibaigus ir vėl laukė mūsų mylima mokykla. Mus skyrė daugiau nei 200 kilometrų, visi mano savaitgaliai buvo užimti sportu, vienintelis būdas bendrauti buvo laiškai, atvirukai, skambučiai laidiniu telefonu (tais laikais nedaug kas turėjo mobiliuosius telefonus, o ir pigiau buvo valandomis kalbėtis laidiniu telefonu).
Bendravome labai šiltai, naiviai, turbūt dar vaikiškai, bet su tokiu ilgesiu ir adrenalinu. Planavome kažką, dalinomės savo patirtimi ir bent jau aš svajojau apie mūsų ateitį. Per tuos metus matėmės lygiai du kartus po kelias minutes, vis kažkur reikėjo bėgti, lėkti. Bet tos kelios minutės atstodavo visą tą laukimą, dėl tų kelių minučių atrodė buvo verta netgi laukti, gyventi.
Atėjo laikas kitam, jau tradiciniu tapusiam jos gimtojo miesto sporto turnyrui, į kurį mes kaip praėjusių metų nugalėtojai atvažiavome ginti savo titulo. Ir vėl tos nuostabios trys dienos... Tapome šiek tiek protingesni, labiau suaugę, pradėjome kurti planus apie mūsų ateitį, svajoti. Man teko garbė susipažinti su jos šeima, nors jie apie mane ir taip beveik viską jau žinojo.
Kitais metais laukė paskutiniai metai mokyklose, paskutiniai egzaminai, stojimai į universitetus – suaugusiųjų gyvenimas. Ta vasarą mums pavyko praleisti vienas su kitu velniškai daug laiko. Mes svečiavomės vienas pas kitą namuose, susipažinome su vienas kito šeimomis ir draugais.
Artimiau pažinome ir vienas kitą, tačiau, kaip išaiškėjo, nė vienas iš mūsų nebuvome labai patyrę, tad savaime gavosi, kad atidėjome tą pažintį artimiems laikams, juk planavome būti kartu, gyventi kartu, o tada... Na, jūs patys žinote, kitoks gyvenimas, šeima, vaikai, darbai, karjeros.
Tas jausmas, kuriuo aš gyvenau su ta pirma vaikiška, tyra, nuoširdžia meile, truko trejus metus. Ši meilė mane dar labiau skatino stengtis gyvenime, daugiau sportuoti, daugiau mokytis, daugiau galvoti ir kurti ateities planus. Viskas buvo jau paruošta – ir planai, ir būstas sostinėje (kadangi aš pats vilnietis), tik reikėjo sulaukti jos. Aš įstojau į sostinės mokymosi įstaiga, o ji – ne. Tai buvo pabaiga.
Visi planai, visos svajonės mano širdyje ir galvoje sudužo. Nesupratau, kodėl, kaip, ir turėjau milijoną klausimų ir nedaug atsakymų. Negavau atsakymo iš jos, kodėl ji turi studijuoti ir gyventi kitame mieste, o ne su manim. Galiausiai po tokių įvykių nusprendžiau tęsti savo tolimesnius mokslus ir sportuoti užsienio universitete, išvykau. Nemačiau daugiau prasmės dar ilgiau laukti, nors ir buvo prasidėjusi mobiliųjų telefonų, interneto era ir jau galėjau turėti automobilį.
Turbūt tas naivus didžiulis noras-svajonė, kuriais aš gyvenau ištisus trejus metus, mane ir užgesino. Palaikydavome ryšį, bet tai jau buvo nebe tas pats, bent jau man. Prasidėjo kitoks gyvenimas – daugiau žmonių, daugiau dėmesio, daugiau merginų, mažiau apribojimų ir visiška laisvė. Tie išgyvenimai mane pakeitė, jie nužudė manyje tą tyrą tikėjimą amžina meile iš pirmo žvilgsnio kaip knygose, kaip filmuose, bet tai irgi patirtis...
Pasidalinau šia istorija ne dėl to, kad man liūdna, ir ne dėl to, kad kažkam būtų liūdna. Tai buvo nuostabi patirtis, nuostabus laikas ir svajonės, kurias šiuolaikinis jaunimas o juo labiau suaugę žmonės turbūt šiek tiek primiršę. Dabar mes turime mobiliuosius, internetą ir netgi internetą mobiliuosiuose. O jūs pabandykite bendrauti su mylima moterimi per atstumą laiškais, atvirukais, keliais skambučiais per savaitę ar mėnesį, nenustodami mylėti, pasitikėti, tikėti ir svajoti. Tai nuostabus jausmas, kurį aš linkiu pajausti kiekvienam, o tiems, kurie jį jaučia, išlaikyti jausmą kuo ilgiau. Jei nepavyks – niekas nedraudžia nešioti to jausmo visada širdyje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Ar antra pusė reikalinga tam, kad būtum laimingas? Visi, jos ieškantys, choru tikriausiai išrėktų garsų „Taip!“, o ją turintys suabejotų – juk problemos kyla, sunkumai gyvenime pasitinka, nepaisant to, esi vienas, ar ne. O juk bėdas gali ir sukelti ir tas vienintelis ar vienintelė, kurio taip intensyviai buvo ieškota... Pažįstamas jausmas?
Pasidalinkite savo istorijomis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienas“ arba spausdami pilką mygtuką čia iki rugpjūčio 31 d. Konkurso prizas – „iPad Air“ planšetė.