„The Human Body Exhibition“ – komercijos pergalė prieš moralę

 (210)
Sekmadienis, Vilnius, prekybos centras „Panorama“, paroda „The Human Body Exhibition“. Eilėje prie kasos - tėvai su vaikais, jauni žmonės, tarp jų ir aš, nesitikėjusi, kad reginys susilauks tokio populiarumo. Kasoje sumoku nemažą pinigų sumą – nejaugi gaila už sensaciją? Mokame už mėsą, o galvoje kirba mintis „laukia šou – einu pasižiūrėti į tikrus lavonus, prisidengdama smalsumo, žingeidumo skraiste“. Pirma, antra, trečia salės ir… linksta kojos, nemalonu. Ne, ne šlykštu, man gėda. Labai gėda, kad prie to prisidėjau, pasidaviau radijui, televizijai, internetui, vielabraukiams, stendams – reklamai.
© DELFI / Tomas Vinickas

Tie viliojantys žodžiai: “populiariausia, sensacingiausia, skandalingiausia” ir visokia kitokia “-iausia”… O mus tik pamasinkite skandalu, paviliokite sensacija, “visas pasaulis matė, visas pasaulis kalba – nejau liksiu nuošaly?”. Ir kaip bitutės, lekenčios medaus, traukia minios smalsuolių.

Pirmoji šovusi mintis – populiarioji filosofija – “reikia duonos ir žaidimų”. “The Human Body Exhibition” – ojoj koks žaidimas! Nekrofilija? Kanibalizmas? Veikiau kanibalizmas…

Įprastą gerbti mirtį. Taip taip, beveik girdžiu klegesį “sustabarėjusios nuostatos, konservatizmas, juokingos katalikiškos pažiūros, pasenusi moralė, mokslas sparčiu žingsniu lekia pirmyn”. Deja ar laimei, nesu pavyzdinga katalikė, bet moralė... manyčiau, yra tai kas mus skiria nuo gyvuliukų. Daugybę kartų kalbėta apie pagarbą žmogaus kūnui jį ruošiant, apie sveikos gyvensenos populiarinimą. Anot manęs, silpnoki argumentai tildant parodos priešininkus (bet, velnias, mane įtikino, mane taip pat paviliojo).

Pirmiausia, eskaluojama pagarba žmogaus kūnui preparacijos metu (tiek to, patikėkime, kad specialistai nepietavo pasidėję ant lavonų sumuštinių ir kikendami nepasakojo nešvankių anekdotų). Ties preparacijos, paruošimo proceso kulminacija pasibaigė ir visa pagarba. Nukapotos rankytės, kojytės, pliki (šiuo atveju net be Ievos ir Adomo kostiumų) kūnai, raumenys, genitalijos, embrionai, vidaus organai ir t.t. – eiliniam piliečiui neįprastas, pikantiškas reginys.

O kadangi neįprastas ir pikantiškas – kodėl neužsidirbus? Dar šiek tiek aitrių prieskonių – matomi plaukeliai, paliktos blakstienos, odos lopinėliai su antakiais, norėjote autentikos – še, turėkitės! Publika nori pramogų, nori pakutenti sau nervus (tuos kur smegenyse? Mačiau po stiklu) – o čia dabar pateikiamas meniu ir… delikatesas – šaunioji paroda.

Kokia pagarba žmogaus kūnui, kuomet tai pagarbai suteikiama piniginė išraiška? O gal vertėtų atsiprašyti už kandžias replikas, tikriausiai visa tai už savikainą? Galbūt niekas neprisikemša kišenių? Et, nebėra to naivumo... Taigi, manau, jokia pagarba ten nė kvepėt niekada nėra kvepėję. Galbūt klystu, bet jeigu tie žmonės, kurie paaukojo save “mokslui” (kurio šešėlyje slepiasi komercija) labui, šiandien pamatytų kokia pramoga pavertė jų kūnus – nesu tikra, kad labai džiaugtųsi.

Antra, suinteresuoti asmenys, ir ne tik, kalba apie pažintinę vertę. Nesiginčysiu – sužinojau labai daug, buvo neapsakomai įdomu (nors būta epizodų, kuomet žadėjau tą dieną daugiau nebevalgyti). Esu tikra, kad daugelis lankytojų būtent pažinimo siekiu motyvuotų savo kelionę į minėtą šou (ir tik tarp kitko paminėtų, jog ten buvę gyvi žmonės!!!).

BET... ar ne tiek pat žinių įgytume jeigu salėse vietoje šių „tikrųjų” eksponatų matytume meistriškai atliktas kopijas? Argi nebūtų pigiau? Argi nebūtų taip pat informatyvu? O gal mus vis dėlto kankintų pavydas – „et, kipšai, mums pakišo surogatą, o patys „kaifuoja” mėsinėdami tikrus lavonus”?! Būkime sąžiningi, traukiame ten ne anatomijos kurso išeiti, o papramogauti – įvertinti paruoštą „mėsą” (neturiu omenyje šios srities specialistų).

Pripažinkime, daugelis ėjome ne tam, kad sužinotume, bet tam, kad pamatytume, kad pajustume. Ar daug kas lankėmės Kauno universiteto Anatomijos instituto muziejuje? Ar daug kas apie jį girdėjome ar tikslingai dairėmės tokios informacijos, kuri buvo pasiūlyta „The Human Body Exhibiotion” salėse? Et, nekokie rezultatai... Nesilankiau ir aš Kauno muziejuje, net neketinau apsilankyti, nors puikiai žinojau apie to muziejaus egzistavimą. Kur pasiūla? Kur reklama? Kur spalvingi stendai? Nėra, ir vargu ar bus. Anatomijos institute sausas mokslas, o “Panoramoje” viliojantis saldainis blizgančiame popierėlyje. Taigi, gal nevertėtų savęs apgaudinėti? Žinių troškimas nebuvo prioritetinis tikslas, deja…

Trečia, sveikos gyvensenos propagavimas -juokingiausias argumentas. Kas turėjo labiausiai paveikti? Apanglėję, lyg akmeniniai, plaučiai, kuriuos nuo sveikųjų skiria dėžė su į ją sumestomis cigaretėmis ir pažadu neberūkyti (idėja man labai patiko, iš tiesų, pakankamai įdomiai pateikta)? Tačiau, šventas naivume, ar yra nežinančių kaip rūkymas žaloja žmogaus organizmą? Esu 99 proc. tikra, jog minėta akcija ne itin prisidėjo prie rūkalių skaičiaus mažinimo. Būta ir kitų eksponatų turėjusių paskatinti publiką atsigręžti į sveikąjį gyvenimo būdą. Bet kažin kodėl didesnio įspūdžio nepaliko (taip taip, dairiausi įspūdžių), matyt todėl, kad tai nebuvo prioritetinis parodos tikslas…

O kuris tuomet prioritetinis? Apie jį, bent labai panašų, dainavo žymioji ABBA (“Money money”). Graudu, kad yra parduodančių ir perkančių mirtį. Man gėda, kad pirkau bilietą į tą amoralų šou (tam kad įsitikintumėte pasiklauskite visažinio Google apie apsukrųjį ir ekscentriškąjį parodos tėvą Guntherį von Hagensą.

Reziumuodama, noriu pasikartoti – pagarba žmogaus kūnui, mokslinis interesas, sveikos gyvensenos propagavimas tėra tos gražiosios širmos už kurių slepiasi stebėtinas cinizmas žmogaus orumo ir moralės atžvilgiu, grobuoniškas pelno siekis bei sėkminga manipuliacija mūsų iškreiptu požiūriu į pramogas.

Vis dėlto, norėčiau pažymėti, jog dėsčiau itin subjektyvias mintis, sąlygotas apsilankymo parodoje. Ar eičiau dar kartą? Jokiu būdu! Ar verta apsilankyti bent tą vienintelį kartelį? Galbūt, bet tik tam, kad tuo pasibjaurėtumėte, o gal susižavėtumėte... Be jokių abejonių turiu pripažinti – labai įdomu, neįprasta, informatyvu, kelia jausmų bangas (mano atveju neigiamų). Tačiau neįstengiu atsiminti kuomet pastarąjį kartą taip pykau ant savęs, todėl ir tekstas pulsuoja nuo emocijų pertekliaus.

Taigi, nepagerbtos mėsos esama prekystalių vitrinose, o „The Human Body Exhibition“ po stiklu pakišo „gerbiamą“ mėsą. Buvusiems kojų ir rankų savininkams didžiausia garbė? Ir mes pasitenkinę. Gal vis dėlto tai nekrofilija?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Maži Seimo narių padėjėjų atlyginimai: ar jie skiriami pritraukti tik gražias studentes? (47)

Žiniasklaidoje pasirodė straipsnis apie Sauliaus Skvernelio užslėptą norą pasikelti sau atlyginimą. Ir nieko čia tokio, nes, tiesą pasakius, mūsų parlamentarai lyginant su kitų Europos Sąjungos šalių parlamentų nariais – skurdžiai.

Po ilgo laiko apsilankė sporto salėje – kolegų sportininkų komentarai suerzino (48)

Niekada negalvojau, kad man prireiks apsilankymų sporto salėje. Visada aktyvus mano laisvalaikis – jodinėjimas, šaudymas ar archeologija padėdavo man išlaikyti geras kūno linijas. Tačiau pernai atšventęs trisdešimtmetį, nusprendžiau atsikratyti vadinamojo alaus pilvo (alkoholio nevartoju).

Dviejų vaikų mama: noriu būti reikalinga savo kraštui, bet nebegaliu (99)

Man 46 metai, esu pilna vidinės ugnies ir noro būti ir gyventi Lietuvoje, noriu būti reikalinga savo kraštui.

Papasakojo apie darbą kazino: spjaudymas ir stumdymas dar ne blogiausia (78)

Pastaruoju metu vis dažniau susimąstau, ar tikrai Lietuvoje gyventi taip gera? Vos tik įjungi žinias, internetą ar šiaip pradedi pokalbį su pažįstamais iškart girdi: kainos kyla, algos mažos, ne gyvenimas, o išgyvenimas.

Susidūrimas su nepriklausomybės kartos jaunuoliu – jo nerimas turėjo priežastį (46)

Skaičiau Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės straipsnį „Kaip mus žalojo“. Idomus sutapimas, bet kaip tik pastaruoju metu teko bedrauti su studentu iš Lietuvos – jaunu žmogumi, ieškančiu vietos po saule. Nereikėjo ilgai bendrauti, kad pasidarytų aišku, jog tas ieškojimas kitoks negu jo bedraamžių.