Iš karto priėjus prie jauno vairuotojo tarp mūsų užsimezgė trumpas dialogas:
- Jus gal galite močiutei padėti įlipti į automobilį?
- Mes neprivalome klientams padėti įlipti. – atsakė besišypsodamas.
- O elementaraus žmogiškumo jausmo pas jus nėra?! Kitą kartą galbūt ir Jūs nesulauksite pagalbos iš aplinkinių žmonių?!
Jaunas taksi vairuotojas, matydamas, kad nueinu padėti močiutei, pagaliau išlipo iš automobilio ir daugiausiai, ką sugebėjo padaryti – uždaryti dureles. Matyt, man „padarė paslaugą“.
Drebančiu balsu vos neapsiverkusi močiutė man padėkojo ir paprašė, kad grąžinčiau skolintą neįgaliųjų vežimėlį į ligoninę. Tikiuosi, kad kelias link Justiniškių močiutei buvo lengvas...
Kiek teko asmeniškai važiuoti taksi įmonių automobiliais, vairuotojai visada mielai ir noriai padėdavo įkelti ar vaiko, ar tą patį neįgaliųjų vežimėlį į automobilį, tačiau šis atvejis man eilinį kartą patvirtino, kad klientų aptarnavimo sferos darbuotojai – įmonės veidas. Juk nuo jų elgesio ir bendravimo darbe dažnai priklauso, kokią nuomonę – teigiamą ar neigiamą apie įmonę – sudarys klientas.
Žmogaus abejingumas manęs jau nestebina, tačiau panašiose situacijose gali būti kiekvieno iš mūsų mama, močiutė ar teta...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo patirtimi? Padėkoti, papasakoti savo istoriją? Rašykite mums el.paštu pilieciai@delfi.lt!