Idiotų vertinimo kriterijai
Procesas yra per sudėtingas, jeigu jam atlikti reikia daugiau kaip dviejų veiksmų. Per daug teksto - jei parašyta daugiau kaip penkios eilutės (todėl ir savo straipnelius visada skaidau į trumpus skyrelius). Neaiškus naudojimas - jei instrukcija susideda iš daugiau kaip trijų punktų (ir pirmas iš tų punktų – „ištraukite daiktą iš pakuotės“).
Negražu yra viskas, kam panaudotos spalvos, kurių nėra šešių spalvų flomasterių rinkinyje (gerai, tegul būna devynių spalvų, nes tarp šešių ne visada pasitaiko dar labai reikalinga rožinė ir salotinė – žodžiu, jei idiotas nežino tos spalvos pavadinimo, tai jos ir nereikia naudoti). Nesuprantama yra viskas, kur panaudota kokia nors perkeltinė prasmė. Nejuokinga – jei be keiksmažodžių ir nesuprantama (žr. aukščiau). Neskamba – jei daugiau kaip trys akordai.
Talentus vertina idiotai
Kuo toliau, tuo labiau kūrėjai ir gamintojai turi pasižymėti vis didesniu talentu ir sugebėjimais, nes dabar kuriami vis sudėtingesni ir išmanesni produktai. Tačiau tuos produktus vertina ir naudoja vis labiau aptingstantys idiotai. Toks šio pasaulio paradoksas. Todėl kūrėjams tenka dviguba užduotis – sukurti kuo sudėtingesnes funkcijas atliekantį produktą ir padaryti, kad jį galima būtų valdyti kaip tik įmanoma paprasčiau.
Paima idiotas į rankas kelis mėnesius didžiulės komandos ištisomis paromis kurtą prietaisą, baksteli pirštu: „Ė-ė-ė, nesąmonė, nepataikiau iš karto!“ – ir tai yra mirties nuosprendis visam projektui. Nieko nebus, kibernetikos genijai, grįžtam prie braižybos lentų, idiotas nepataiko iš karto pirštu, kur reikia, o jei reikės bakstelėti dar kartą, tai iš viso nuleiskit viską į unitazą. Kas pirmas sukuria tokį, kur idiotas baksteli, pataiko ir toliau jau viskas savaime suveikia, tas ir laimi pasaulio pripažinimą.
Instrukcijos idiotams
Įsivaizduokit, jei idiotas parsineštų pieno poką, o ant jo nebūtų parašyta „Atidaryti čia“ ir punktyrinėmis linijomis nenupiešta, kur yra tas „čia“? Idiotas neparagautų tokio pieno! Kaip jį ištraukti? Juk jei pradursi poką bet kur kitur, kur nenurodyta, tai pienas, ko gero, išbėgs nebe toks geras.
Arba jei ant arbatos pakelio nebūtų instrukcijos iš 3 paveiksliukų (jei įmanoma, instrukcijose geriau jokių žodžių): stiklinė su vandeniu, stiklinė su įmerktu arbatos maišeliu, stiklinė su arbatos spalva nudažytu skysčiu be maišelio? Įsivaizduojat, kiek idiotų visiškame pasimetime tuos maišelius čiulptų ir užsigertų, piltų vandenį į dėžutę, valgytų iš maišelio išbertas arbatžoles sausas ar kitaip jas naudotų, o greičiausia visai nepirktų šios rūšies arbatos (ko labiausiai ir bijo jos gamintojai, nenorėdami rizikuoti ir neinstruktuoti).
Instrukcija ant riešutų pakelio: „1. Atsidarykite maišelį. 2. Suvalgykite riešutus (šioje vietoje dar reikėtų patikslinimo – dėdami po vieną į burną (anga veide po nosimi) ir atsargiai (tik neužprinkite!) nurydami). 3. Išmeskite maišelį (o jei koks nors idiotas juos kolekcionuoja, čia gali būti psichologinė trauma - neapgalvota iki galo instrukcija)“.
Yra dar kažkokių kitokių įmanomų tų riešutų naudojimo būdų, jei kaip teisingas aprašytas šitas? Iš tokių instrukcijų pavyzdžių galima išleisti atskirą knygą, nes dabar be instrukcijos idiotams nepasirodo joks produktas. Vienas iš smagiausių yra užrašas bankomato ekrane: „Paimkite pinigus“ (Ė-ė-ė čia tuos, kur išlindo? Tikrai čia viskas man vienam?! Jau galiu imti? Visus? Vau, geras!)
Idiotų negalima pykdyti
Dar labai svarbu, kad idiotai, naudodami visus esančius produktus ir paslaugas jokiu būdu nesusierzintų ar nepasijustų kaip nors nekomfortabiliai. Psichiatrai turi tokį raminantį kalbos būdą susierzinusiems pacientams.
„Taip, taip, tu mūsų dievulis. Dabar aprengsime dievulį su jo marškinėliais. Kišam rankytę į vieną rankovytę, kišam rankytę į kitą rankovytę. Užsekime dirželius. Vaje, rankovytės trupučiuką ilgutės. Tuoj mes jų galiukus čia gražiai surišime už nugarytės į gražų mazgelį. O dabar kojytėm tapu tapu į dievulio kambariuką su minkšutėmis sienelėmis“.
Pastebėjote, visi žodžiai tik mažybine, malonybine forma? Nieko neprimena? Kepyklėlės, parduotuvėlės, salonėliai, centriukai, įstaigėlės, žmogeliai su daikteliais mūsų gatvelėse ir nameliuose. Aplinkui vien mažybiniai žodžiai. Kad tik, neduok dieve, koks nors idiotas nesuirztų.
Automobiliukų servisiuke išlenda dvimetrinukas meistrelis ir boseliu užbūbnija: „Mašinytės varikliuką pažiūrėjome, tepaliuką pakeitėme, iš jūsų šimtukas litukų, va, rakteliai, automobiliukas kiemelyje prie vartelių“. Ačiūkas, sėkmužės ir laimužės jums, ikiukas.
Konkursai ir užduotys idiotams
Kai dar prašo kokiame konkurse tiesiog atsiųsti tuščią SMS arba parašyti tik savo vardą ir adresą, tai čia nieko tokio. Kas nesupranta – reikia kuo daugiau dalyvių. Tačiau dažniau visokių konkursų rengėjai nori leisti idiotams pasijusti protingais ir duoda dar kokią nors užduotį.
„Parašykite, koks šios knygos, kurios viršelio nuotrauką (aišku, su autoriaus pavarde) matote šalia, autorius, ir laimėkite šią knygą!“. „Parašykite, kas yra Ispanijos sostinė ir laimėkite nuostabią kelionę į šį puikų Madrido miestą!“ „Parašykite, kokią savaitės dieną įvyks koncertas ir, laimėję bilietus, linksmai praleiskite malonų sekmadienio vakarą!“.
Kioskuose geriausiai matomose lentynose „LENGVI kryžiažodžiai“, „LENGVI panoraminiai kryžiažodžiai“, „Kryžiažodžiai moterims“ (reikia nepagailėti tų kelių litų ir pažiūrėti, kokie ten tik moterims pritaikyti klausimai), „LENGVI sudoku“. Kas matė net ir nelengvų kryžiažodžių klausimus kur nors žurnaluose (Lietuvos sostinė - jau vienas iš sunkesnių klausimų, dažniau būna „Vilnius – skiemuo“), turėtų tuos lengvus išpręsti be vargo. Tuo labiau, kad reikia užpildyti tik tuos atsakymus, iš kurių renkamos raidės į galutinį atsakymą prizui laimėti. Nori didelio tiražo arba produkto išpopuliarinimo, turi leisti idiotams atsakyti teisingai.
Televizija
Tikrai viskas tik gražu, suprantama, juokinga ir skambu (žiūrėti vertinimo kriterijus).
Politika idiotams
„Pakanka patraukti į savo pusę visus kvailius ir jūs būsite išrinktas į bet kurį postą“. /Frank Dane/
Internetas idiotams
[iliustracija]
Ir nieko nebekomentuosiu.
Kodėl reikia įtikti idiotams? Todėl, kad jie sudaro liaudies daugumą, o mes – demokratai**.
Kodėl blogai, kai paprasta ir suprantama?
Tikrai, ko aš čia dabar užsibambėjau kaip koks senas bambukas, kad viską stengiamasi padaryti paprasčiau, suprantamiau ir patogiau, kad net kiekvienas idiotas suprastų? Juk galima nekreipti dėmesio į visus tuos idiotiškus pristatymus ir naudotis viskuo savo nuožiūra. Galima net nekreipti dėmesio į tai, kad kreipdamiesi į tave kaip idiotą, gamintojai ir kūrėjai tave tokiu ir laiko. Juk tai irgi netiesa, tiesiog jie nori pasiekti visai visus, kurie už tai dar gali sumokėti, todėl kasa nuo ko gilesnio dugno, o visi, kurie aukščiau, ir taip pasikabins.
Baisiausia yra tai, kad žmogus gamtos sutvertas taip, kad visi jo organai ir jų sistemos, kurie naudojami – treniruojasi, o visi nenaudojami – atrofuojasi. Ne veltui juk net kūdikėliams duoda žaisti su kaladėlėmis ir dėlionėmis, kad dirbtų jų pirščiukai, o tuo pačiu per motoriką ir smegenys.
Dabar, kai stengiamasi viską pateikti taip, kad rezultatą galima būtų gauti su kuo mažiau judesių, minčių ir pastangų, einame prie to, kad greitai liaudies dauguma, turinti valdyti demokratinėje visuomenėje, nusiris į tokį intelekto dugną, kad net jokios kaladėlės nebepadės. O jeigu tai persiduos paveldėjimo keliu, tai net nebeliks kūrėjų, kurie iš viso ką nors galės pasiūlyti idiotams. Negi jie patys turės ką nors sau pasidaryti?
Sąmokslo teorija
O gal čia viskas daroma specialiai, kad visi iš viso kuo mažiau galvotų? Jei ryte idiotas tik vieną kartą bakstels pirštu, kad jis jau atsibudo, o toliau jau viską už jį padarys tie gudrūs kūrėjai ir gamintojai, pakišdami reikalingą maistą, parodydami reikalingas laidas, nuvešdami į reikalingą darbą, prikraudami reikalingų prekių, parodydami reikalingas pramogas, paguldydami į reikalingą lovą ir laukdami kito jo bakstelėjimo pirštu kitą rytą, tai jis ir pripras, kad reikalinga yra tik tai, ką pakiša.
Tik kam tada iš viso tiems kūrėjams ir gamintojams bus reikalingi tie idiotai, galintys tik vieną kartą bakstelėti ir daugiau nesugebantys nieko padirbti, už ką galėtų gauti atlyginimą ir jį išleisti reikalingų produktų kūrėjams? Per sudėtingi klausimai, idiotai gali neatsakinėti.
*Gr.ἰδιώτης, idiōtēs – privatus asmuo be profesinių įgūdžių ir visiškai abejingas visuomeninei ir politinei šalies veiklai. Lot. idiota – paprastas, neišsilavinęs, tamsus žmogus. Kaip medicinos terminas sunkiai psichinei negaliai atsirado tik XIX a. pabaigoje. Čia žodis idiotas vartojamas savo pirmine reikšme.
** Demokratija - gr. δήμος (liaudis) + κρατῶ (valdau)