Esu viena iš Lietuvos bedarbių (net bijau spėti, kiek jūsų po šio sakinio kreivai šyptelėjo), ką čia bedarbių – esu „pašalpinė“. Pašalpinė? Hmm... Ne, esu statistinis nulis, nes aš negaunu jokios pašalpos.
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Pasirodo, pašalpos priklauso irgi tik išrinktiesiems. Išdirbus pagal patentą „n“ metų man ji nepriklauso. Ai, nesigilinu labai, nepriklauso tai nepriklauso, niekada netikėjau, nelaukiu ir dabar kažkokios mistinės valstybės pagalbos... „Proiechali“, kaip pasakytų kaimynai... Ne apie valstybės pinigus noriu kalbėt.

Turbūt turėčiau paaiškint kaip atsidūriau tokioj situacijoj? Ir tikrai – kaip? Viskas klojosi fantastiškai. Mokykloj buvau viena pirmųjų mokinių. Po pamokų lankiau „n“ būrelių... Šokau, dainavau, grojau, lengviau būtų pasakyti, ko neišbandžiau. Daug reikalavau iš savęs, daug iš manęs reikalavo ir mano aplinka. Laužiau save – kartais be reikalo (tai suprantu tik keliems dešimtmečiams praėjus). Visada tikėjau, kad darbas, darbas ir dar kartą darbas man atneš sėkmę.

Kad jei noriu kažko gyvenime pasiekti, privalau spausti iš savęs maksimumą, o pailsėsiu... Na, žinot... Girdėdavau tą nuvalkiotą frazę „visi pailsėsim, kai numirsim“ ir ja tikėjau. Į universitetą įstojau vos septyniolikos. Dirbti pradėjau dar pirmame kurse. Ne, tai nebuvo darbas nuo aštuonių iki penkių, tai buvo darbas nuo keturių popiet iki vienuoliktos vakaro... Aš juk pavyzdinga, privalėjau nepraleisti ir paskaitų. Prisipažinsiu, universitetą baigiau tik todėl, kad „taip reikia“, padariau klaidą pasirinkdama specialybę, o mesti... (mesti? Cha cha... Pradėjai – pabaik) Ne, neturėjau drąsos, gaila buvo prarasto laiko, įdėtų pastangų.

Taip, va, taip ir važiavau savo gyvenimo keliu. Visu greičiu. Tik dar nejausdama, kad mano vidinio mechanizmo detalės dėvisi... Nepastebėdama, kad priekyje jau mirksi „stop“ signalas. Jaučiau, kad kažkas ne taip, kad bėgu, bėgu, bėgu, vis lyg bandau kažką pasivyti, kažkam įtikti, kažkam patikti... O tomis retomis akimirkomis, kai sulėtindavau tempą ir pažvelgdavau į save, išsigąsdavau.

Suvokdavau, kad ne apie tokį gyvenimą aš svajojau, ne tokie mano norai, ne tai, ne ten, ne taip... Kitų akyse buvau sėkminga, daug siekianti mergina, o jaučiausi mažytė, išsigandusi ir... beprotiškai pavargusi. Išsiilgusi meilės, šilumos, paprasto žmogiško jautrumo. Man toks svetimas buvo verslo pasaulis, pinigų „gamyba“, tas visur ir visada demonstruotinas pasitikėjimas. Bėgau nuo savęs į tolimą užsienį. Kad jūs žinotumėt kokia laiminga jaučiausi, kai įsidarbinau paprasčiausia padavėja, kai mane supo paprasti žmonės, kuriems nesvarbu kokį universitetą tu baigei, kiek pagyrimų turėjai mokykloj, kokia tavo banko sąskaita ir kodėl savaitgalį tu nori sėdėt ir skaityt knygas, o ne eiti „socializuotis“ ir vaidint „sėkmingą gyvenimą“..

Dirbau gerai. Per daug gerai. Taip, kad nusprendus išeiti, darbdaviai stodavosi piestu.

Cha. Turbūt viskas buvo per daug gerai, kad po eilinio grįžimo į Lietuvą, nusprendžiau pasilikti. Vėl viską pradėjau nuo nulio. Paprastas darbas, nauji žmonės... Nauji mokslai. Dar vienas darbas, vėl nauji žmonės... ir – liga. Liga, dėl kurios turėjau mesti darbus ir mano ateitis pakibo ant plauko.

Jei iki tol jaučiau nuolatinę slogią nuotaiką dėl to, kad nerandu sau vietos, dėl dar daug didesnių ar mažesnių nesklandumų, tai dabar kiekviena savo ląstele jutau, kaip grimztu žemyn į depresiją.

Depresija. Pastaruoju metu dauguma sako, kad tai tapo madingu žodžiu. Taip sakyti gali tik tas, kuris jos niekada nepatyrė. Niekam nelinkėčiau tos būsenos. Ji neateina staiga. Ji prasideda nuo lengvos apatijos, pomėgių atsisakymo, nenoro eiti daryti.... ir išauga iki to nepaaiškinamo ir daug kam nesuvokiamo nenoro būti. Kai viskas, kas lieka kasdienybėje, tai lova ir lubos. Kai telefonas guli išjungtas mėnesių mėnesiais, kai iš namų išeini tik naktį, nes nenori matyti nė vieno žmogaus, kai vengi visų ir visko. Taip, sunku patikėti, kaip viskas gali pasikeisti gyvenime. Kaip neteisingai pasirinktas kelias, perfekcionizmas, bėgimas, nesėkmės ima ir palaužia. Kaip pasakai sau „STOP“. Nebegaliu. Nebenoriu.

Pamenu, kai skaitydavau apie žmonių pasitraukimus iš gyvenimo ir... nieko nejausdavau. Dar baisiau – pavydėdavau, kad va, jie jau atrado ramybę. Dabar jie gali „legaliai“ ilsėtis. O aš gulėdavau ir grauždavau save iš gėdos ir neapykantos, kaip aš leidau sau šitaip nusivažiuoti, nesuvokdavau, kur dingo visos svajonės, planai, nesuvokdavau, kodėl aš nieko nejaučiu ir nieko nenoriu. Žiūrėdavau į žmones ir ieškodavau atsakymo, KODĖL jie nori eiti, bandyti, veikti, linksmintis... Žinokit, tai labai baisi būsena. Labai. Gyventi nenori, bet privalai. Ko tik neišbandžiau, norėdama sau padėt. Net kreipiausi savo noru į psichikos specialistus. Vaikščiojau, gydžiausi, dariau kas liepiama... Vis dar darau. Kasdien. Tik mažesniais žingsneliais. Kabinuosi į gyvenimą. Ir didžiuodamasi galiu ištarti – man SEKASI. Jaučiuosi jau pakankamai stipri, akyse vėl atsirado gyvybė, aš vėl noriu eiti, dalyvauti, bendrauti, aš vėl noriu DIRBTI...

DIRBTI. Ironiška. Ir kaip gi būsimam darbdaviui paaiškinsi, kur buvai dingusi beveik porą metų. Ilsėjaisi? Ne. Vaikus auginai? Ne. Sirgai depresija? Taip. Ačiū. Ir kam dabar įdomu kokius mokslus aš kadaise baigiau, kam įdomu kokia puiki darbuotoja buvau visuose ankstesniuose darbuose, kam svarbu, kiek papildomų mokslų, seminarų išklausiau, kiek kalbų moku ir t.t. Visiems rūpi vienas klausimas – ką tu veikei pastaruosius dvejus metus? Kodėl CV „skylė“?... Patikėkit, tai tiesa.

Siuntinėjau CV, nuleidau kartelę dėl darbo pozicijos tikrai žemai, bet esu kviečiama beveik tik pardavimų vadybininko pareigoms (taip gražiai dabar vadinami prekybos telefonu agentai) užimti. Sėdėti prie telefono ir visą dieną manipuliuoti žmonių smegenimis? Negi tik tiek dabar tesugebėčiau? Atlyginimas, aišku, minimumas... Praleidau savo istorijoje tą dalį, kaip sunkiai man teko tuos kelis metus gyventi ir skaičiuoti kiekvieną centą, kad galėčiau gydytis ir kaupti jėgas grįžimui į darbo rinką. Nebegaliu sau leisti ir toliau skaičiuoti kiekvieno cento. Tai būtų tiesus kelias atgal...

Darbas-namai ir negalėjimas net su draugais nueiti į kavinę, teatrą... Negalėjimas net normaliai pasveikint draugų gimtadienio proga... Atrodo, tokios smulkmenos, bet ko čia virkauji dėl kavinių, ane? Bet tokios mažytės smulkmenos mano pasaulyje ir yra laimė. Kai gali eidama namo susipirkti gėlių. Kai gali savaitgalį išvažiuot prie jūros, kai gali nusipirkt naują knygą, kai gali artimiesiems padaryt staigmeną ir t.t. O kai negali?

Artėju prie savo istorijos pabaigos. Prieš kelias dienas apsisprendžiau. Jei jau Lietuvoje esu nebereikalinga, jei čia svarbiau ne ką tu moki, gali, o „kaip sau leidai sirgti net dvejus metus?“, jei čia jautiesi „bomžu“, net dirbdamas, jei jau pradedi parduotuvėj dairytis nukainuotų produktų, jei stebi naujienas ir suvoki, kad geresni laikai, vargu, ar kada ateis, kai valdžia atviromis akimis tyčiojasi ir nesiima realių permainų, jei žmogus vertinamas tik tiek, kiek jis sumoka mokesčių, tai ką gi – sudie, Lietuva. Be proto myliu savo šalį. Labai. Ir tikrai nenorėčiau jos palikti. Deja, aš tiesiog nesugebu čia išgyventi......

P.S.: nerašykit piktų komentarų, neva, kam rašiau, kokia nesąmonė ar neva dar viena „depresikė“ nusprendė pasipasakot. Jų nelaukiu. Laukiu tik pasidalinimų, ką jūs darytumėte mano situacijoje? Ačiū.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo patirtimi? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau:

Pagalbos telefonai:

Psichologinės pagalbos tarnybaTelefono numerisDarbo laikas
Jaunimo linija
Budi savanoriai konsultantai
8 800 28888I-VII
visą parą
Vaikų linija
Budi savanoriai konsultantai, profesionalai
116 111I-VII
11:00 - 21:00
Linija Doverija (parama teikiama rusų kalba)
Budi savanoriai konsultantai. Pagalba skirta paaugliams ir jaunimui.
8 800 77277I-V
16.00 - 20.00
Pagalbos moterims linija
Budi profesionalai, savanoriai konsultantai
8 800 66366I-VII
10:00 - 21:00
Vilties linija
Budi profesionalai, savanoriai konsultantai
116 123I-VII
visą parą

Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų.

Emocinė parama internetu

„Vaikų linija“Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.ltAtsako per dvi dienas
„Jaunimo linija“Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.jaunimolinija.lt/internetasAtsako per dvi dienas
„Vilties linija“Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba vilties.linija@gmail.comAtsako per tris darbo dienas
„Pagalbos moterims linija“Rašyti el. paštu: pagalba@moteriai.ltAtsako per tris dienas

Krizių įveikimo centre (Giedraičių 60 A, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Darbo laikas: I, III, V 16.00–20.00

Visa papildoma informacija – puslapyje www.klausau.lt

Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Nori sugriauti mitus: ekonomiškai tobulėjame žvėriškais tempais (90)

„Kai esi miręs, nežinai, kad tu miręs. Tik kitiems sunku. Lygiai taip pat yra, kai esi...

Kauno pokyčiai: net latviai ar estai klausia, kas čia vyksta (343)

Rašau kaip Kauno pilietis, kuris didžiuojasi vykstančiomis pertvarkomis mieste. Beveik neabejoju,...

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (67)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog...

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (103)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę ,...

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (105)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą...

Top naujienos

A. Čekuolio receptas ilgam ir energingam gyvenimui (67)

Palikęs televiziją, žurnalistas, rašytojas Algimantas Čekuolis toliau rašo knygas ir beria...

Ekonomikos žvaigždė: rusų oligarchai į užsienį išvežė pusę šalies turto (95)

Turtingi rusai ofšoruose laiko tiek pat turto, kiek visi Rusijos gyventojai turi šalies viduje kartu...

T. Janonis. „Valstiečiai“, apsidairykite, kas vyksta jums už nugaros (51)

Valdantiesiems šokinėjant iš laimės, kad pavyko pradėti urėdijų reformą, urėdai laiko...

Artėjančio rudens prognozė: šalnos ir šalčiai – dar rugsėjį (87)

Rugsėjį jau galime sulaukti šalnų ir šalčių, tiesa, bent sniego tikimybė, laimei, išlieka...

Ketvirtadalis balsavusiųjų už „Brexit“ mano, kad buvo apmauti (13)

Naujausia apklausa atskleidė, kad jei referendumas dėl „Brexit“ vyktų dabar – Jungtinė...

Gyvai / Po sproginėjančių baterijų skandalo grįžta „Samsung Note“ (22)

Trečiadienio vakarą JAV, Niujorke, pristatytas naujausias „Samsung“ telefonas, tai...

Greitai paruošiama vakarienė: kepame žuvį (3)

Kai pietų ar vakarienės norisi čia ir dabar, puikiausia išeitis – greitai paruošiama...

Uždaromas ir „Swedbank“ skyrius Vilniaus centre (26)

Sostinės Gedimino prospekte ilgus metus veikęs vieno iš didžiausių šalies komercinių bankų...

„Iš viršaus“: kas laimėjo „Cavaliers“ ir „Celtics“ mainuose? (1)

Pastarąją naktį įvykę Klivlando „Cavaliers“ ir Bostono „Celtics“ mainai iššaukė...

Kosmetologė patarė, kokia turėtų būti ideali kasdienė odos priežiūra (12)

Trečiadienio popietę DELFI TV Gyvai konferencijoje viešėjusi „ Sothys “ partnerė...