Tais metais birželis buvo kaip niekada intensyvus: išlaikyti egzaminai ir pabaigta 12-ta klasė, audringai atšvęstas 19-tas gimtadienis, ilgai planuotos kelionės, merginos, pačios besikariančios ant kaklo, bemiegės naktys ir vakarėliai.
Tokiu ritmu plakė mano širdis ir tokie buvome beveik visi – jauni, lengvabūdiški bei galvojantys ne daugiau nei dieną į priekį kvailiai. Žinojau, jog daug kas jau niekada nebebus taip pat pasibaigus šiai vasarai, todėl ėmiau iš gyvenimo viską, kas tik man buvo siūloma ir ėmiau pilnomis saujomis. Žinoma, tuomet galvojau, jog turiu viską, ko reikia, kaip tik tada sutikau JĄ – merginą, privertusią mano pasaulį suktis kitaip.
Nuostabiai šiltas vasaros vakaras, sėdėjau Laisvės alėjoje ant vieno iš daugelio suoliukų ir neskubėdamas valgiau ledus. Lengvas šurmulys, gatvės muzika ir mylimas miestas – ech, aš tiesiog mėgavausi kiekviena akimirka, belaukdamas tėvų, su kuriais turėjau eiti į teatrą. Lengvas R&B ir repo mišinys kurį laiką palaikė man kompaniją iki tol, kuomet akies krašteliu pamačiau JĄ klestelint visai šalia. Smalsumo vedamas pasisukau ir nužvelgiau čia pat sėdinčią merginą. Įvertinau JOS figūrą, šviesius kaštoninius plaukus, nerūpestingai krentančius ant veido, dailią vasarinę suknelę. Nespėjus nusukti akių šalin, JI staigiai pakėlė galvą ir pagavo mano žvilgsnį.
Nebuvau vienas iš tų vaikinų, kurie išdidžiai vaikšto užsirašę ant krūtinės skaičių merginų, su kuriomis yra tekę permiegoti, kita vertus, nebuvau ir iš tų, kurie pradeda prakaituoti ar negali išlementi nė žodžio vos prisiartinę prie panelės. Bet tuomet, kai tą sekundės dalį žvelgėme vienas į kitą, pasijutau gana keistai. Atrodė, kad dabar JINAI mane vertina, žvilgsniu kiaurai gręždama manąją kaukolę. Neatlaikiau ir nusisukau apsimesdamas, kad toliau klausausi gatvės muzikantų, nors iš tiesų mintyse vertinau situaciją bei savo galimybes. Po keletos minučių gilių apmąstymų nusprendžiau JĄ užkalbinti – na, vis tik, sėdime ant to paties suolelio, po galais.
Keletas paprastučių klausimų, vienas kitas juokelis ir štai – atrodė, kad susitiko seni pažįstami. Sužinojau JOS vardą, tai kad gyvena viename gražiame miestelyje visai šalia Kauno, buvo metais jaunesnė už mane ir labai mėgo vyšninius ledus. Man patiko JOS šiek tiek prikimęs balsas, kalbėjimo tonas, manieros, tai kaip JINAI nerūpestingai ir su šypsena veide pasakojo apie save. Gaila, tačiau tuokart ganėtinai greitai teko sugrįžti į realybę – tėvų skambutis ir spektaklis, prasidedantis už penkiolikos minučių, nutraukė smagų mūsų pasisėdėjimą.
Nusišypsojusi ir supratingai palingavusi galva mergina pakilo eiti, tačiau taip lengvai paleisti žaviosios pašnekovės aš neketinau. Prisipažinau, kad man patiko su JA pabendrauti, nors ir trumpai, bei pakviečiau kada susitikti mieste ir išgerti kavos ar arbatos. Aiški dvejonė ir galbūt trupinėlis nepasitikėjimo atsispindėjo merginos veide, tačiau man pajuokavus, jog nedirbu marketingo skyriuje ir su užknisančiais skambučiais, siūlančiais įsigyti prekių pigiau, JOS neerzinsiu, ledus pavyko pralaužti. Nusijuokusi padiktavo savąjį telefono numerį, o aš lyg pirmokėlis stropiai įsirašiau. Kurį laiką akimis dar nusekiau JAI iš paskos, iki kol JI visiškai dingo miesto fone.
Tą naktį užmigti sekėsi sunkiai ir dauguma minčių sukosi būtent apie anksčiau sutiktą merginą. Dieve, JI buvo fantastiškai žavi, o JAI besijuokiant, kartu juokėsi ir tos didelės migdolinės akys. Pasakykit man, kiek žmonių visame pasaulyje gali pasigirti šypsena, kuri neleistų užmigti? Visgi, kad ir kaip bebūtų, negalėjau leisti, kad viena atsitiktinė pažintis visiškai užvaldytų mano protą, todėl nusprendžiau būti ramus ir bent pora ateinančių dienų JAI nerašyti nieko.
Teisybės dėlei turėčiau prisipažinti, kad sėkmingi santykiai su moteriškos lyties atstovėmis nebuvo tas dalykas, kurį galėjau įvertinti geriau nei stipriu penketuku. Galbūt būtų galima kaltinti mano egocentriškumą ar per didelį atvirumą, tačiau ilgiau kaip keletą mėnesių nesu išbuvęs nė su viena mergina, nors visada troškau pastovumo.
Šį kartą buvau kaip reikiant suintriguotas ir nesugebėjau iškentėti. Jau po poros dienų tariausi su naująja pažįstama dėl susitikimo senamiestyje, vėliau sekė pasimatymai parkuose bei pasisėdėjimai kavinėse, dažnėjantys susirašinėjimai peraugo į pokalbius ligi vėlumos. Atrodė, kad su JA aš iš naujo atrandu gimtąjį miestą, jaučiausi kaip niekada gyvas ir patenkintas gyvenimu, kuomet galėdavau laiką leisti kartu.
Apleidau taip mėgstamą krepšinį, pradėjau mažiau laiko skirti draugams, tačiau galiausiai mums susitikus, jų nebylūs priekaištai visada primindavo mano nusidėjimą. Praėjo šiek tiek laiko ir suvokiau, kad esu įklimpęs giliau, negu galvojau: keldavausi ryte su mintimis apie JĄ ir užmigdavau matydamas JOS veidą priešais save. Žinojau, jog JI buvo išsiskyrusi su vaikinu ir tai skambėjo tarsi nebylus šauksmas, raginantis siekti šios merginos širdies. Deja, nebuvo taip paprasta, kaip galėtų atrodyti. Tokių gerbėjų kaip aš JI turėjo ne vieną, o dėmesį ši panelė, tikrai mėgo. Bijodamas, jog galiu prarasti žmogų, priverčiantį mano širdį plakti greičiau, nutariau nelaukti ir pasiskubinti.
Suplanavau kelionę į Druskininkus, nupirkau kelias valandas trunkančias SPA procedūras, vakarienę, tikrai ne pačiame prasčiausiame restorane. Troškau, kad JOS širdelė būtų tokia pati laiminga, kaip ir manoji, norėjau, jog JI suprastų, kad reiškia man daugiau nei paprasta mergina, prisėdanti šalia ant suolelio. Jaudinausi, tačiau atvirai JAI išdėsčiau viską, kaip yra bei su šypsena veide paklausiau ar norėtų draugauti ir kurti santykius kartu. Mačiau, jog JI to visiškai nesitikėjo, o gal tiesiog suvaidino taip įtikinamai, kad nesugebėjau perprasti. Akimirką patylėjusi JINAI išsišiepė ta pačia šypsena, paliečiančia mano širdį ir ištarė tai, ko aš su nekantrumu laukiau: „žinoma“.
Pasibaigė vasara, prasidėjo pirmieji mokslo metai universitete, kelis kartus per savaitę dirbau naktiniame darbe – viskas bėgo pašėlusiu tempu. Kiekvieną dieną nekantriai laukdavau, kuomet pasibaigus paskaitoms, aš galėsiu lėkti pas JĄ, o tuomet vienas kitam kalbėsime meilius žodžius, juoksimės iš pačių absurdiškiausių nutikimų ir keliausime. O taip – JI beprotiškai mėgo keliones. Mėgau ir aš. Iš pradžių aplankėme daugumą miestų ir miestelių Kauno apylinkėse, vėliau ir kitus Lietuvos didmiesčius, pora kartų viešėjome pas kaimynus lenkus, o Naujuosius planavome sutikti Taline.
Negaliu juokauti apie tai, kad mano mergina gręždavo mano piniginę, nes tai būtų netiesa. Gana greitai įtikau JOS tėvams, kurie ir padengdavo solidžią dalį mūsų kelionių išlaidų. Taip bėgo laikas: rudenį keitė žiema, šią pavasaris, o štai ir vasara, metai, kuomet mes kartu. Buvau beprotiškai JĄ įsimylėjęs, o JI atsakydavo man tuo pačiu. Kartais prigaudavau save besišypsantį, bet tik vėliau suprasdavau, kad tuomet galvojau apie JĄ. Naktimis mėgdavau apsikabinti, priglausti šiltą JOS kūną sau prie krūtinės ir atrodydavo, kad laikau visą pasaulį šalia savęs. Dažnai pasikalbėdavome apie bendrą ateitį, gyvenimą kartu mano paveldėtame bute, šalia Nemuno, o stebėdami žvaigždėtą dangų, leisdavome sau pasidalinti svajonėmis... Žinoma, kiekviena pasaka turi ir savą pabaigą.
Blogos dienos prasideda lygiai taip pat, kaip ir geros: jos nepažymėtos kalendoriuje, o ir saulė per jas šviečia taip pat ryškiai kaip visada. Na ir štai – du metai. Tiek laiko tetruko tai, ką JI vadino meile man. Tik du metai ir visi išsakyti žodžiai nebeteko prasmės, visi bučiniai, tos bemiegės naktys, žvelgiant vienas į kitą – viskas baigėsi taip staigiai, kaip ir prasidėjo.
„Mačiau taviškė trinasi su kitu, prie Lampų“. Tokią žinutę radau vos atsikėlęs tos vienos blogosios dienos ryte. Gero draugo numeris. Vienas iš nedaugelio žmonių, kuris liko su manimi, kuomet kiti lyg laužo dūmai išnyko vėjyje. Negalėjau patikėti tuo, ką perskaičiau. Protas tiesiog atsisakė priimti tai, kaip tiesą, norėjosi jam paskambinti ir iškeikti dėl nejuokingo pokšto. Pusvalandį taip ir prasėdėjau ant lovos: su telefonu rankoje ir giliomis abejonėmis širdyje. O tada paskambinau JAI. Atsiliepė negreitai, taip tik dar labiau sužaisdama su įtemptais tarsi gitaros stygos mano nervais. Kalbėjau drebančiu balsu, JINAI, pasirodė, irgi. Pasakiau, kad užsuksiu šiandien. JI apgailestavo, kad su draugėmis ruošiasi apsipirkinėti. Pokalbis baigtas.
Pasijutau taip tarsi beprotišku greičiu lėkčiau į prarają, tačiau taip ir nepasiekiau dugno, o įstrigau kažkur pusiaukelėj. Pasidarė silpna, keletą minučių prastovėjau atsirėmęs į stalą ir giliai kvėpuodamas mėginau atsigauti. Visą likusią dieną vaikščiojau lyg ant adatų, o vakare šokau į automobilį ir nuskriejau pas JĄ į namus. Niekas neatidarė, o aš laukiau. Laukiau pusvalandį, valandą... Spėjau ir sušalti, tačiau, atrodė, kad nieko nėra viduje arba tiesiog esu nelaukiamas.
Sukausi eiti iki automobilio, kuomet sutikau JOS tėvus. Troškau paaiškinimo, pritarimo, galbūt slapta ir užuojautos, buvau ne kas kitas, o tik nuskriaustas vaikas, tačiau tie žmonės, su kuriais dar taip neseniai gėriau vyną, juokiausi kartu prie bendro stalo, dabar žiūrėjo į mane su pasišlykštėjimu, taip lyg aš būčiau didžiulė mėšlo krūva, kurią kuo greičiau reikia pašalinti nuo tvarkingai nupjautos vejos. Nebeatsimenu, kaip tada grįžau namo, neatsimenu ir ką veikiau kitą dieną, tačiau prabudęs vieną vakarą radau tris tuščius butelius, tarsi sargybinius stovinčius aplink mane.
Skambinau JAI. Neatsiliepė. Skambinau dar ir dar sykį, kol galiausiai pasiekiau tai, ko norėjau – irzlus balsas kitame gale tarsi koks iš butelio išlindęs džinas paklausė, ko aš noriu. Norėjau susitikti. Tik vieną kartą, vieną paskutinį kartą. Toks buvo vienintelis mano noras. Gaila, bet atsakymą žinojau dar prieš JAI padedant ragelį.
Kelias, iki tol atrodęs toks trumputis, staiga prailgo iki amžinybės. Nežinau, ką tikėjausi pasiekti šia kelione, tačiau viena jau buvo aišku: kažkuriuo metu aš leidau svetimam vyrui nupiešti šypseną mano moteriai ant veido, o tai ir buvo paskutinis kartas, kuomet mačiau JĄ kartu su manimi, tik, žinoma, aš to dar nežinojau. Taip, buvau naivokas ir nepastebėdavau, o gal tiesiog nenorėjau pastebėti smulkmenų, įspėjančių apie tokią baigtį. Vėliau, iš JOS draugių, išgirdau tokius pasakymus kaip „atsibodai“ ar „buvai tik žaislas“. Gal tai ir tiesa, gal viskas tebuvo tik stiklinis burbulas, kuris vieną dieną neišvengiamai turėjo suskilti.
Tačiau nepaisant viso to melo, kuris mus supo, tos merginos dėka pabuvau tokiame pasaulyje, apie kurį net nežinojau esant, patyriau tai, ką drąsiai galiu vadinti meile. Tas jausmas neišblėso net ir tada, kai, žinojau, jog girdžiu JOS balsą paskutinį sykį.
Aš pasikeičiau ir tapau kitu žmogumi – geresniu tiek sau tiek ir kitiems, tačiau už viską sumokėjau didžiausią kainą. Dalį savęs skyriau JAI ir tik JAI, o dabar jau niekada nebeatgausiu to laiko, bučinių, žodžių, prisilietimų – visa tai buvo išplėšta iš mano krūtinės tą pačią akimirką, kai supratau praradęs žmogų, kurį dievinau ir kuriuo besąlygiškai pasitikėjau. Aš neverkiau, nerėkiau, nekaltinau kitų, dėl to, kas įvyko, dėl mano paties klaidos. Mano veidas išliko ramus ir šaltas, toks pat šaltas kaip ir išėjusios merginos širdis.
Palikau JAI prie durų paties keptą keksiuką su užrašu „tikiuosi, nusišypsosi“, kurį laiką palūkuriavau ir patraukiau atgal į tamsią naktį vis dar kovodamas su savo paties širdimi.
Prabėgo keletas metų ir daug kas pasikeitė, tačiau aš likau toks, koks ir buvau tuomet. Ir dabar retkarčiais prisėdu ant to paties suoliuko, ant kurio kažkada pirmą kartą susitikę kalbėjomės. Nepaliauju dairytis ir, galbūt, tikiuosi, jog ir JINAI kažkur dairosi manęs. Mąstau ne apie tai, kaip viskas galėjo apsiversti kitaip, jei būtų žengtas vienas ar kitas žingsnis, jeigu nebūčiau išduotas ir paliktas tarsi senas, dvesiantis šuo. Aš tik nesuprantu, kodėl JINAI taip ir neatėjo susitikti su manimi – juk aš kaip ir tas šuo, tenorėjau tik paskutinį kartą prisiglausti JAI prie kojų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!