Ir nors tuo metu aš linksiu ir kartoju, kad „taip, taip suprantu, sunku, sunku“, tačiau pati sau po kiek laiko imu galvoti.
Ar man tik atrodo, ar išties šiuolaikinė visuomenė tampa itin jautria ir norinčia, kad viskas būtų supaprastinta kiek įmanoma labiau? Puikus pavyzdys buvo DELFI straipsnyje, kur mergina skundžiasi dėl studijų laiko ir grafiko nelankstumo bei pervargimo. Nekalbu apie vos ne kasdien moksleivių rašomus straipsniukus apie tai, kaip sunku mokykloje, kaip neįdomu ir kaip viskas, kas daroma, yra beprasmiška.
Nežinau, kodėl, tačiau tokie straipsniai mane kuo toliau, tuo labiau erzina. Ir ne, ne, ne todėl, kad nepritarčiau tam, kad sistemos pasenusios (nes jos tikrai turi būti tobulinamos ir koreguojamos atsižvelgiant į naujausius poreikius), tačiau dėl to, kad šiuolaikinio jaunimo požiūris į tai, kaip reikia spręsti problemas, man labiau primena mažo vaiko zirzimą, kai jis negauna, ko jis nori.
Šiek tiek paaiškinsiu, ką turiu omenyje tai sakydama. Pati tiek studijuodama, tiek mokydamasi turėjau dienų, kai norėjosi mesti knygas ir sakyti „Ahh, na kam man to reikia“. Bet dabar, žvelgdama į praeitį, aš suprantu, kad netgi buvimas pamokose ar paskaitose, kurios man buvo neįdomios, suteikė man kantrybės, mokėjimo perlipti per save, savikontrolės bei bendro suvokimo, kad tai, kas man yra neįdomu ar sunku, nebūtinai reiškia, kad yra neįdomu visiems ar nėra naudinga visiems.
Ta pati matematika. Nekenčiau jos, nesupratau jos ir jau tada žinojau, kad niekur gyvenime jos nepritaikysiu. Tačiau netgi iš tų pamokų aš išmokau tam tikrų dalykų, pavyzdžiui, kad išspręstum matematinį uždavinį, turi atsiminti tam tikrus pagrindus, o vėliau naudoti loginį mastymą. Tad taip, aš ir dabar nesugebėčiau išspręsti daugybės matematinių lygčių, tačiau principai, kurie taikomi jų sprendimams, gali būti naudojami kasdienių problemų sprendime.
Ką aš tuo noriu pasakyti? Dažnai dalyko svarba ar praktiškumas priklauso nuo mūsų pačių požiūrio. Kartais net patį įdomiausią dalyką galima paversti nenaudingu, jei neturi nuotaikos ar esi pavargęs, o kartais dalykas, kuris atrodo visiškai neaktualus, priverčia susimąstyti. Tai veda mane prie pagrindinės minties. Pastebiu, kad dabartinis jaunimas (aš manau, kad pati dar patenku į tarp jo, tačiau esu vyresnis jaunimas) nori, kad viskas būtų supaprastinta taip, kad būtų tinkama greitam vartojimui.
Jie funkcionuoja naudodami požiūrį, kad sistema turi taikytis prie mūsų individualių norų, ir niekad nesusimąsto, kad galbūt jie turėtų išmokti būti lankstesni. Individualumas yra labai svarbus ir turi būti puoselėjamas, tačiau būtina prisiminti, kad gyvename visuomenėje, tad sugebėjimas taikytis prie bet kokios aplinkos yra ne ką mažiau svarbus gebėjimas. Ir ne, nesakau, kad turime naudoti pasenusius mokymo būdus ar taip toliau. Tačiau reikia surasti balansą tarp naujų pasiekimų technologijose, mokymo būduose ar bendrai pasaulyje ir senų vertybių.
Pavyzdžiui, universitetas bei mokykla. Dabartinis jaunimas aiškina, kad jie neparuošia žmonių kaip specifinių sričių specialistų, kad turi mokytis dalykų, kurie nėra susiję su jų specialybėmis. Tačiau pamiršta mažus dalykėlius – mokyklą turi formuoti asmenybę, o ne būsimą kažkokio darbo specialistą. Kad asmenybė susiformuotų, ji turi matyti kuo daugiau dalykų, o kuo daugiau dalykų matai, tuo geriau suvoki, kas tau patinka, kas nepatinka, ką sugebi, o ko ne. Tas pats ir su universitetu. Mes dažnai pamirštame, kad universitetas nėra proftechninė mokykla (beje, nieko neturiu prieš proftechnines mokyklas). Universitetas paruošia ne tik specialistus, bet ir tokias asmenybes, kurios mato plačiau nei jų studijuojama studijų kryptis. Tai reiškia, kad kuo daugiau dalykų tu sužinai, tuo tavo pasaulio suvokimas darosi platesnis.
Mano draugas pasakė vieną frazę kuri man labai įstrigo: išties sudėtingi dalykai negali būti paaiškinami paprastai. Tai man mintyse iškart susiėjo su pasakymu – aš žinau, kad nieko nežinau. Ir, kaip taisyklė, tai yra tiesa. Kuo tavo platesnis akiratis, tuo daugiau tu suvoki, kad daugybė dalykų yra tarpusavyje susiję, kad egzistuoja tam tikri principai, kad niekas nėra chaotiška ir beveik viskas turi priežastis ir pasekmes. Ir esu įsitikinusi, kad būtent universitetas mane išmokė dažnai ieškoti atsakymų ten, kur niekas neieškotų. Taip pat mane neįtikėtinai erzina žmonės, kurie patys neįdeda pakankamai pastangų, kad suvoktų, kur jie keliauja ir po to skundžiasi dėl tam tikrų dalykų.
Mano anksčiau minėtame straipsnyje mergina skundėsi dėl to, kad universitetas nesuteikia galimybių dirbti ir studijuoti vienu metu. Tačiau tai yra netiesa. Universitetai turi skirtingus studijavimo būdus: dienines studijas, vakarines/ištęstines studijas. Skirtumas tarp jų ir yra tas, kad jeigu tu žinai, kad turi galimybes ir laiko skirti save studijoms, renkiesi dienines studijas, jeigu ne, renkiesi ištęstines. Tačiau visi studentai nori studijuoti dieniniame skyriuje (dėl prestižo ar studijų trukmės), tačiau problema ta, kad jų įsivaizdavimas, kaip viskas vyks, prasilenkia su realybe. Ir vietoj to, kad jie pasakytų „hmm... rodos padariau klaidą, pasirinkęs studijavimo būdą“, jie skundžiasi sistemos blogumu.
Jei tik jauni žmonės imtų realiau vertinti savo galimybes ir norus, daug kas pasirodytų ne taip ir blogai. Lygiai taip pat kaip skundžiamasi dėl didelių krūvių ir taip toliau. Norisi paklausti, brangieji, universitetas yra aukštojo mokslo institucija, kodėl joje studijavimas turėtų būti paprastas? Jei jis būtų paprastas, mes neturėtume gerų specialistų ir kaip visuomenė subukėtume.
Mano manymu, būtent iššūkiai yra dalykai, kurie labiausiai mus ugdo ir verčia žengti toliau, nei mes planavome. Na, taip, tai yra mano, vieno žmogaus nuomonė, kuri galbūt ir nėra teisinga ir laikui bėgant tai pamatysiu, tačiau kol kas norėčiau pabaigti šiais žodžiais: prieš bandydami keisti sistemą, remdamiesi savo ribota patirtimi, pasistenkime ugdyti save ir pažvelgti, ar tikrai problema aplinkoje, o ne mano paties klaidingame mąstyme. Ne visada tai, kas paprasta, yra geriau ir ne visada tai, kas yra susiaurinta iki minimumo, yra labai gerai žvelgiant į tolesnę perspektyvą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti patarimu? Papasakoti apie save, išsakyti savo nuomonę? Jos laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt.