Sielą išgydyti turėjusi knyga gyvenimo nepakeitė

 (31)
Knygą davė paskaityti kolegė. Pati neskaičiusi, mane iškart perspėjo, kad šis romanas vertinamas labai prieštaringai, ir dar įspėjo, kad tai nelengva knyga. Ką gi, kontroversiškai vertinamos ir sunkios knygos ant mano naktinio stalelio niekada neužsiguli, todėl iškart trinu rankomis ir puolu skaityti.
© Shutterstock nuotr.

Knygos viršelis, švelniai tariant, nesužavi. Frazė „Parduota daugiau nei 10 milijonų knygos egzempliorių“ taip pat. Man niekada nepatiko skaičiai. Nesiderina man skaičiai su grožine literatūra, nors tu ką. Kažkodėl pagalvoju apie tokių milijoninio tiražo knygų kepėją – P. Coelho. Tikiuosi, kad klystu. Viršelio nuotrauka – totalus kičas: nemėgstu kai nuotrauka tiesiogiai, pažodžiui iliustruoja pavadinimą. Šiuo atveju pavadinimas „Trobelė“ visiškai nepretenzingas, tad kam tas banalus, į kalėdinį atviruką panašus vaizdas, juk mes, skaitytojai, dar nesam tokie beviltiškai neįgalūs, kad neįsivaizduotume, kaip atrodo trobelė (bet čia akmuo, be abejo, ne į autoriaus daržą).

Tęsdama įspūdžius apie viršelį, norėčiau pasakyti, kad vis dėlto mano dėmesį patraukia švelniai salotinės spalvos kažkokio medžio lapai, kurie lyg ir nelabai dera prie sniego. Tiek to, tuos lapus dar galiu toleruoti, galbūt tai užuomina į maginį realizmą, pagalvoju, bet ta maža boružėlė virš pavadinimo tiesiog prajuokina. Jei ta nelemta dievo karvytė būtų virš raidės „ė“, sakyčiau, atlieka dabar taip nebemadingo taškelio funkciją, bet ji kažkodėl ropoja virš raidės „e“, todėl susinervinusi atsiverčiu kitą viršelį. Frazės „Stulbinamas populiarumas! Knyga, keičianti žmones ir gydanti sielą“ pritrenkia galutinai ir kažkodėl pagalvoju apie kokį nors sektos guru, kuris pasinaudodamas kažkieno tikra arba išgalvota tragedija, sugeba uždirbti ne vieną dešimtį milijonų. Na, bet velniai nematė tų skaičių ir viršelių.

Knygos intro lyg ir visai nieko: pristato pagrindinį veikėją Maką (jautresnės sielos skaitytojui sukelia gailestį jo sunki vaikystė), sudomina, be to, trilerio siužetas, jei jis gerai sukaltas, beveik visada pasiteisina (bent jau tokio žanro gerbėjus užburia garantuotai). Kas kita – mistinis trileris. Nežinau, kaip jums, bet man asmeniškai nepatinka, kai kas nors mane kvailina, rašytojai – ne išimtis. Todėl niekada nebuvau ir nebūsiu H. Murakami gerbėja. Suprantu, gal kam nors ir smagiau šioje žemėje gyventi šventai tikint, kad šalia mūsų yra kažkoks geresnis alternatyvus pasaulis, bet man šiapus labiau patinka tvirtai stovėti ant žemės, o visokius alternatyviuosius pasaulius norėtųsi palikti kur nors anapus.

Taigi, romano pradžią skaitau pasimėgaudama: kalba visai nieko, istorija intriguojanti. Iki tos vietos, kai pagrindinis veikėjas Makas gauna raštelį iš Tėtės (taip jo žmona Nenė vadina Dievą). Dievas tame raštelyje paskiria pasimatymą Makui trobelėje, kurioje, kaip įtariama, buvo nužudyta jo duktė Misė. Nelabai patinka man tokios spekuliacijos Dievu, todėl labai noriu tikėti, kad tą pasimatymą jam paskyrė dukters žudikas maniakas (jis juk nužudė penkias mažas mergaites, todėl psichinis ligonis irgi galėtų vadinti save jų tėčiu). Beje, kai sužinau, kad žudikas nusikaltimo vietoje palieka segtuką-boružę, jau taip smarkiai ant leidėjų nebepykstu, bet vis tiek, mano galva, galima būtų paieškoti ir kažkokio originalesnio viršelio sprendimo.

Nė kiek nenuostabu, kad sielvarto prislėgtas Makas ilgai nesvarstęs ryžtasi vykti į pasimatymą su Dievu (arba maniaku žudiku). Gerai, kad pasiskolina draugo visureigį ir pasiima pistoletą, pagalvoju, vis dėlto dar nėra galutinai sugniuždytas. Atvykęs į trobelę, nieko ten neranda ir, išliejęs visą savo pyktį ir skausmą, nusprendžia vykti namo. Ir staiga vidury žiemos Makas išvysta žaliuojančius medžius, kvepiančias gėles, o vietoj lūšnos – pasakų trobelę. Ir toliau jau mistinis trileris staiga pavirsta teologine pasaka – Dievas apsireiškia stambios juodaodės moters pavidalu, klausosi (per ausines!) dar negimusių dainininkų melodijų, kepa pyragus. Makas jaučiasi einąs iš proto, nes pasakų trobelėje sutinka ne tik Dievą Tėvą, vardu Eluzija, bet visą Šventąją Trejybę: jo(s) sūnų Jėzų ir Šventąją Dvasią Saraju. Ši kompanija labai draugiškai bendrauja tarpusavyje, Jėzus net pakviečia Maką naktiniame danguje stebėti žvaigždžių, o kitą dieną pasivaikščioti ežero paviršiumi.

Daugiau kaip šimtą puslapių minėti veikėjai filosofuoja apie amžiną, bet pragaištingą žmogaus norą būti nepriklausomam, apie gėrį ir blogį ir, be abejo, visa apimančią krikščionišką meilę, atlaidumą. Net ir nebaigusiam teologijos mokslų akis bado daugybė neatitikimų tarp autoriaus ir Šv. Rašto tiesų. Be abejo, autorius turėjo kitą tikslą – laužant įprastus teologinius stereotipus padėti išgydyti sužeistas žmonių sielas. Gal kieno ir išgydė, mano – tikrai ne.

Mano galva, autorius labai gražiai šiame romane manipuliuoja amžinu žmogaus troškimu matyti žmogišką ir kūnišką (medžiagišką) dievą. Manipuliatoriai man visada buvo labai įtartini, be to, niekada nesiilgėjau Dievo kaip substancijos. Veikėjų dialogai manęs visiškai neįtikino. Visiems gerai žinomų tiesų savotiškas, vietomis net kvailas aiškinimas man kažkodėl priminė nuobodaus lektoriaus neįdomaus seminaro skaidres. Ir dar. Ar niekam nekilo klausimas, o kur Marija, kodėl apie ją net neužsimenama? Kokia ten sekta Marijos nepripažįsta??? Užvertusi paskutinį knygos puslapį, pragmatiškai džiūgauju, kad knygos nepirkau ir bent jau materialiai neprisidėjau prie tų milijonų sektantų (kitaip negaliu jų pavadinti), taip susižavėjusių saldoka amerikietiška pasaka.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (91)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.

Nusifotografavo prie Sosnovskio barščio – augalo dydis stebina (23)

DELFI skaitytojas Ričardas Suslavičius užfiksavo rekordinio dydžio Sosnovskio barštį ir pasidalino nuotrauka su redakcija.