Šiandieninė visuomenė – savęs realizavimas ar praradimas?

 (8)
Šiandieninė visuomenė – savęs realizavimas ar praradimas?
© Shutterstock nuotr.

Šiuolaikinių žmonių diskusijos apie post-modernią visuomenę bei apie joje vykstančius kultūrinius procesus įgyja vis didesnį atgarsį viešojoje erdvėje. Kalbant apie šių dienų žmoniją, galima išskirti kelis esminius jos bruožus – laisvė ir nepriklausomybė. Būtent šie bruožai lėmė fenomenalių pokyčių laikotarpį žmonijos istorijoje, leido jai laisvai veikti ir progresuoti ne tik istoriniame ar moraliniame, bet ir kultūriniame kontekste.

Šiuolaikinių žmonių diskusijos apie post-modernią visuomenę bei apie joje vykstančius kultūrinius procesus įgyja vis didesnį atgarsį viešojoje erdvėje. Kalbant apie šių dienų žmoniją, galima išskirti kelis esminius jos bruožus – laisvė ir nepriklausomybė. Būtent šie bruožai lėmė fenomenalių pokyčių laikotarpį žmonijos istorijoje, leido jai laisvai veikti ir progresuoti ne tik istoriniame ar moraliniame, bet ir kultūriniame kontekste.

Manau, visus naujosios XXI-ojo amžiaus epochos pasiekimus apibūdinti ir painu, ir lengva. Lengva, nes lyg ir savaime suprantame, kaip ženkliai mūsų kasdieninį gyvenimą pakeitė internetas, televizija, įvairūs mokslo bei technikos išradimai (kiek nuo to geriau žmogui – nežinia). Taigi galime laisvai kalbėti apie šių gigantų naudą, teikiančią patogumus, lengvesnę buitį kasdienybėje – juos nesunku identifikuoti. Bet visgi... Ar prietaisas gali būti lyginamas su žmogumi? Negali. Bet skverbiasi į visas gyvenimo sritis – norime to ar nelabai. Taigi turbūt nedaug kas galėtų ginčytis dėl šių inovacijų daromos įtakos (teigiamos ar neigiamos) mūsų gyvenimo kasdienybei.

Kur kas sunkiau būtų nusakyti visų šių materialių ir nematerialių atradimų įtaką apskritai visuomenei bei įžvelgti ateities perspektyvas – kas bus toliau, kaip keisis žmonijos pasaulėžiūra, vertybės? Kokie bus žmonių santykiai? Be materialių laimėjimų, ateities tendencijas lemia ir socialiniai pokyčiai, kuriuos įžvelgti, suprasti tam tikrus jų dėsningumus darosi taip pat keblu, kaip tyrinėti žvaigždžių galaktikas.

„Bloga taika yra blogiau nei karas“, – prisimenu Romos imperijos rašytojo Tacito žodžius. Ar galima lyginti taiką su karu? Bet kas pasakys, jog karas yra pats didžiausias blogis, galintis sukrėsti visą žmoniją. Nedrįsčiau to paneigti, bet manau, kad nesugebėjimas gyventi taikoje arba bandymas ją nuvertinti gali būti lyginamas su absurdu, kas, mano nuomone, gali būti dar didesnė blogybė nei karas. Karo metu gali atskirti, kas yra tavo draugas, o kas priešas; galbūt net gali bandyti priešintis. Tuo tarpu absurdo ir abejingumo derinys panardina mūsų visuomenę egzistencijos vakuume.

Vertybių suprimityvėjimas, humaniškų santykių griūtis, tolerancija informaciniam brukalui ir baimė yra neatsakingos demokratijos rezultatas. Valdžios rinkimuose dalyvauja visi valstybės piliečiai, net ir tie, kuriems svetimas pilietiškumas, sąmoningumas ar galų gale sveikas mąstymas. Po rinkimų paaiškėja, kad laimi ne adekvatumas, sąžinė ar moralė, o tušti pažadai, nekompetencija ir žmonių naivumas. Tai tik vienas iš daugelio pūvančios demokratijos požymių.

Trumpai tariant, labai painu ir rizikinga nuspėti, kur link ritasi žmonija, kai, spręsdami visuotines problemas, jų surandame vis naujų, dar iki tol nenagrinėtų arba tiesiog vieningai nesutariame, kas būtent yra tos esminės problemos, kurias turėtume pažaboti. Ypač svarbūs tie veiksniai, kurių poveikis gali sukelti nepataisomos žalos visai žmonijai. Turiu omenyje ne politinę ar ekonominę krizę, apie kurią taip plačiai kalbama visame pasaulyje. Man atrodo, jog svarbesnė moralinė praraja, kurios ištakos siejasi su Vakarų kultūra.

Atsakomybė, teisingumas, pilnatvė, pusiausvyra, laisvė – šių vertybių konjunkcija man atrodo svarbesnė nei laimės siekiamybė. Na, pavyzdžiui, mes negalime tiesiogiai siekti sėkmės. Ji pati mus aplanko, kai nuoširdžiai atsiduodame tikslui ir žūtbūt jo siekiame. Lygiai taip pat man suprantama laimės sąvoka – ne mes turime siekti jos, o ji pati mus aplanko, kai esame ištikimi minėtoms vertybėms. Regis, Vakarų kultūra linkusi viską suprimityvinti.

Ar galima įžvelgti tam tikrų krypčių vektorius, evoliucijos stadijas ar dėsnius, kuriais vadovaudamiesi pajėgtume daryti išvadas, iš anksto numatyti dvasinės krizės pavojus? O gal mūsų žmonijai būdingas „netvarkingas dalelių judėjimas“? Kalbėdamas apie moralinį ir dvasinį lygmenį, išties nedaug suklysčiau pasakydamas, jog šiandien turime tūkstantinį kultūrų mišinį – tarsi įvairiausių spalvų spektrą. Manau, jog pasaulis XXI amžiuje susiskaldė į dvi dimensijas, kurias būtų galima išskirti pagal joms būdingas savybes. Tai yra procesai, kuriuos matome plika akimi, ir procesai, kurių vien akimis nepamatysime, tačiau būtent jie valdo ištisas žmonių mases (ar bendruomenes).

Tai pakankamai naujas, dar iki šiol istorijos puslapiuose neminėtas reiškinys, kadangi XXI amžiuje beveik visos tautos yra laisvos, ko nebuvo anksčiau. Kiekvienas jos narys gali laisvai mąstyti ir veikti. Prisiminkime stalininę SSRS ar hitlerinę Vokietiją, kur bet kokia idėjinė ar filosofinė laisvė tiesiog neegzistavo - sovietinis ir nacistinis visuomenės valdymo mechanizmas pavertė tų laikų žmogų iškamša.

Šiandien mes jaučiame, jog bene pirmą kartą istorijoje turime galimybę būti laisvi. Tačiau esant laisviems, kaip jau minėjau, egzistuoja procesai, kurių racionaliai nemąstantis žmogus tiesiog nepastebi ir tariamai nejaučia. Kyla klausimas, ar įvairioms valstybinėms struktūroms ir pramonės industrijai reikalingas racionaliai mąstantis žmogus? Labai tuo abejočiau. Pavyzdžiui, galime įsivaizduoti, kokį didelį poveikį žmogaus pasaulėžiūrai bei pasaulėjautai daro viešosios erdvės vaidmuo kasdieniniame gyvenime.

Norint giliau įsisavinti šių žodžių prasmę, reikia atidžiau pažvelgti į tam tikrą visuomenės dalį. Aktualiausia žmonių grupė, nagrinėjanti ateities perspektyvas, mano nuomone, yra jaunų žmonių karta, kuri gimusi ir augusi jau nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Kodėl akcentuoju būtent šių žmonių svarbą? Manau, jog jaunų žmonių sąmonė, kuri dar tik pradeda formuotis, tampa lengviausiu grobiu televizijai, žiniasklaidai ar popkultūros pramonei.

Kai žmogaus mąstymas dar tik formuojasi, juo lengvai galima manipuliuoti primetant savo siūlomas taisykles, kurios neretai tironiškai diktuojamos aukštai sėdinčių dėdžių. Vienareikšmiškai negalėčiau teigti, kad popkultūra skurdina žmogų, kadangi sunku nubrėžti ribą šiai kategorijai, tačiau pagrindinis jos bruožas yra tas, kad ji neteikia brandos, yra užkrečiama ir parazituoja. Populiarioji kultūra skatina neišsiskirti iš minios ir tiesiog pritapti prie jos. Mano nuomone, tai yra tiesiausias kelias į savosios tapatybės praradimą.

Ką tenka girdėti per televizorių? Na, pavyzdžiui, besišypsantys šou vedėjai, kai kurie žurnalistai ramiausiai teigia, jog į popžvaigždžių koncertus plūstanti minia pati atsako į visus klausimus apie tai, ką verta klausyti. Jie tik daugiau ar mažiau skatina visuomenės amoralumą ir autentiško suvokimo praradimą. Pramogų pasaulio industrijos galvos bei žiniasklaidininkai vieningai skelbia, jog jie tiesiog patenkina visuomenės poreikius, t.y. teikia tai, kas paklausiausia.

Vietoje kultūros gaivinimo pasirenkamas lengvas būdas pralobti iš nualintos tautos. Trūksta lyderystės teisėsaugos, švietimo institucijose, kompetencijos ir sąžinės Seimo bei Vyriausybės koridoriuose, o svarbiausia – garbingo piliečių maišto prieš absurdišką santvarką. Kai populiarioji kultūra kraunasi didžiulius pinigus, aukštoji kultūra lieka užribyje ir vos išsilaiko iš valstybės lėšų.

Žinoma, stebėti kas vyksta aplink ir subjektyviai kritikuoti – daug svorio neturinti pozicija. Visgi negaliu likti abejingas žmogaus prigimties destrukcijai, kuri, mano nuomone, neišvengiamai pasireiškia, kurią identifikuoti pajėgia ne visi visuomenės nariai. Gal pavyktų kitus (ar bent jau save) paskatinti neprarasti tapatybės gyventi savo gyvenimą(-us)?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė
Įvertink šį straipsnį

Vox Populi

Vilnietė – po naujo klubo atidarymo: juokas pro ašaras (4)

2014 rugsėjo mėn. 1 d. 16:22
20140831_002430
Paskutinį vasaros savaitgalį įvyko naujojo naktinio klubo „Grand“, įsikūrusio Vilniuje, Vokiečių gatvėje, atidarymas. Pamatę daug žadančią vakarėlių programą bei išliaupsintą „didžiausio Vilniaus senamiestyje dviejų aukštų naktinio klubo“ viziją jo puslapyje „Facebook“, likome suintriguoti, kaip ir 2 tūkstančiai Vilniečių, pasižymėjusių, kad dalyvaus. Kadangi nieko nėra svarbiau už pirmąjį įspūdį, lemiantį naujo klubo prestižą lankytojų akyse, nutarėme savarankiškai patikrinti tą stipriai išreklamuotą vietą.

Mokslininkas: uždirbame kaip parduotuvės kasininkai (66)

2014 rugsėjo mėn. 1 d. 13:27
Girdime daug skambių žodžių iš politikų ir Europos Sąjungos paramos dalintojų, kad mokslas yra viena iš prioritetinių Lietuvos sričių. Sėkmingai kuriamos šimtus lapų užimančios strategijos, statomi milijonus kainuojantys slėniai ir tyrimų centrai. Tačiau pamirštamas paprastas dalykas – šios vizijos ir pastatai liks tušti, kol Lietuva nesugebės pritraukti jaunų ir perspektyvių tyrėjų į mokslą.

Dalyvė apie „Vakarienę baltai“: likau apstulbinta (151)

2014 rugsėjo mėn. 1 d. 09:49
Dalyvė apie „Vakarienę baltai“: likau apstulbinta
DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Paskutinį vasaros penktadienį Vilniuje vykusi „Vakarienė baltai“ sulaukė įvairių vertinimų. Vieniems tai buvo paslaptinga ir graži šventė, kitiems gi neįtiksi. Aš šioje vakarienėje dalyvavau visiškai netyčia ir turiu pasakyti, kad tai, ką pamačiau ir patyriau, tikrai mane apstulbino.

4 žmonių psichotipai, lemiantis jūsų profesiją (17)

2014 rugpjūčio mėn. 30 d. 09:00
Metalurgijos darbininkai
AP/Scanpix
Jaustis laimingu yra kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas. Laimės suvokimas individualiu atveju skiriasi taip pat, kaip skiriasi tai, kokia kaina ir kokiais keliais to siekiama. Vieniems pakanka tiesiog plaukti pasroviui ir, regis, visada lydi sėkmė, o kiti visą gyvenimą energingai iriasi prieš srovę, kasdien kovoja už vietą po saule. Kurie teisūs?

3 priežastys, kodėl M. Kalniečio trauma nesužlugdė rinktinės (23)

2014 rugpjūčio mėn. 28 d. 14:29
Tai kaip laikaisi, Lietuva, kai jau pripratai prie minties, kad kapitonas nežais rinktinėje? Kaip jautiesi, kai išgirdai gydytojų kalbas apie operaciją, ilgą reabilitaciją? Nebeliko jokių „galbūt pasveiks, galbūt ne taip blogai.“