Santuokos su musulmonais: viskas dėl meilės pinigams!

 (93)
Nutiko taip, kad gyvendama užsienyje, internetinę lietuvišką spaudą skaitau dažniau, nei tai darydavau Lietuvoje. Vis pastebiu straipsnių, susijusių su musulmonais, santuokomis su jais ir … dingusiais žmonėmis. Paklausite koks čia ryšys? Koks mano interesas čia?
© Shutterstock nuotr.

Tuoj paaiškinsiu, gal but ne taip lakoniškai kaip norėčiau, bet gal kažkiek išprovokuosiu.

Prieš kelis metus palikau Lietuvą dėl to, kad nepavyko daugiau nei metus laiko susirasti darbo. Iki išvažiavimo apie kultūrų skirtumus buvau skaičiusi, girdėjusi ir mačiusi...kaip turistė.

Bet realus gyvenimas Jungtinėje Karalystėje padėjo praplėsti suvokimą apie skirtingus žmonių papročius, religijas ir savo kaip žmogaus būtinybę pritapti bei išlaikyti identitetą. Štai, net mano namuose kabo vėliava (ko nebuvo Lietuvoje), kad užsukus skirtingiems svečiams galėčiau papasakoti, iš kur aš. Laikau pareiga būti savo šalies ambasadore. Stengiuosi savo asmeniniu pavyzdžiu paneigti tiesa, kad lietuvį sutiksi tik gėrimų skyriuje... Tiesa, išgirdusi gatvėje kalbant lietuviškai, dažniausiai nudelbiu akis, ir stengiuosi „praslysti“ nepastebėta.

Visa tai atsirado iš patirties, kai vieni pažįstami bandė supiršti su Afrikos gyventoju. Ką ten supiršti, mane „parduoti“, nes buvo siūloma konkreti suma už netikrą santuoką, tik dėl vizos (pamirštant paminėti teisinę atsakomybę).

Iš lietuviškos perspektyvos tie keli tūkstančiai svarų atrodo patraukliai, nes yra „lengvi“ pinigai. Bet noriu perspėti, kad lengvi pinigai būna tik pelėkautuose. Po atsisakymo tai daryti, teko keisti gyvenamą vietą... Ir vis dar dairausi, per petį, ar nesulauksiu keršto. Tai įmanoma, nes vėliau sužinojau, kad jie prekiauja narkotikais, ir vogtomis mašinomis, nors Lietuvoje turi gerą reputaciją. (Tiesiog, žmonės privengia savo socialiniame lygmenyje atskleisti, ką jie daro už jiems priimtinos bendruomenės ribų. Ten jie nusiima kaukes.)

Tačiau, socialiniai santykiai tave veda būti multikultūrišku. Stengiantis priimti žmones ne pagal akių ar odos spalvą. Pražįstamų tarpe turiu lenkų, anglų, indų ir kt. Viena, šeima iš Pakistano tapo itin svarbi mano gyvenime, nes jie rūpinosi manimi, o aš jais. Tuo metu rodėsi, be jokio didelio pagrindo. Mes net šv. Kalėdų vakarienę valgėme kartu. Jie supažindino mane su vaikinu, jų šeimos draugu, su tuo pačiu tikslu – gal mes tiksim vienas kitam. Bendravom, busiu atvira, galvojom apie santuoką, tačiau mano ir jo religiniai principai buvo neparankus – aš atsakiau jiems neigiamai. Santykiai nutrūko.

Ir štai, praėjus dviem metams ta pati šeima pateikė akibrokštą. Jie paprašė manęs, kaip lietuvės „patikrinti“ vieną 18 metų lietuvaitę (jos asmeniškai nepažįstu, turiu tik jos paso duomenis), ar ji „patikima“ vedyboms dėl vizos. Pasirodo, jie yra įsukę nemažos apimties verslą, abu yra teisininkai, todėl besikreipiančių - marios.

Aš patikrinau, bet ne visai taip, kaip jie tikėjosi... Bandžiau susisiekti su giminaičiais (nepavyko), kreipiausi į emigracijos tarnybas, policijas Anglijoje ir Lietuvoje, ambasadą... Bet likau šokiruota abejingumo. Niekam iš tiesų neįdomu, kokiu tikslu daroma santuoka. Daugelis pasakytų, kad tai ne mano reikalas, jei mergina nori rizikuoti tegu rizikuoja, bet aš negaliu užmerkti akis, prieš faktą, kad Lietuvos pilietis daro GĖDĄ savo šaliai, tautai ir sau kaip asmenybei.

Žinau, kad valstybinėms institucijoms sunku patikrinti kur prasideda meilė, o kur prasideda meilė pinigams, bet mes kaip piliečiai - tampame šliurėmis žmonėms, kurie net gi nejaučia dėkingumo, o niekina musų suvokimą apie pasaulėjautą.

Noriu apeliuoti į žmonių sąžinę, ir paklausti: negi tikrai Jūsų gyvenimo metai verti tūkstančio svarų? Ar tai tikra JŪSŲ laiko vertė?

Mano laiko žemėje vertė, man yra neįkainojama, ir aš jį arba dovanoju, arba ne. Bet neparduodu. Gal būt aš dirbu fabrike, turėdama aukštąjį išsilavinimą, ir siekdama kito - kai ką turiu aukoti, bet mano nuomone, santuoka – ne žaidimas. Ar esate pasiruošę pasekmėms, tam, kas laukia?

Skyrybos kainuoja, po to žmonės nusipirkę tokiu būdu vizas, atsiveža tinkamos kilmės žmonas, gamina vaikelius "alia" kiek Dievas duoda (5-6), mokame jiems socialines pašalpas, giminaičiai lankosi, ir susiranda žmonas vizoms. Ir dar ne gana viso šito užburto rato, jie niekina kultūros skirtumus. Su pavydėtu atkaklumu jie saugo religiją bei savo bendruomenę nuo didesnės integracijos nei būtina, ir net primeta savo gyvenimo stilių. Štai pas mus darbe jie turi maldos kambarį, o aš kaip krikščionė ar turėčiau tokias galimybės Azijoje? Ką ten Azija, Anglijoje jų man nėra. Nors jei atidžiau pasidomi, istorija, religija, mes visi turime daugiau bendrumu, nei norėtume... jau nekalbu apie fiziologiją. Aš ne rasistė, aš tiesiog už pagarbą sau. Daug bendravau su Azijos moterimis, ir jas gerbiu. Jų net tam tikros drabužiu detalės artimos lietuvių liaudies detalėms. Bet čia kita istorija.

Mano draugystė su tais asmenimis baigėsi, išgirdus apibendrintą mintį: „Visos lietuvės save parduoda, todėl yra prekė. Ar nežinai, kas galėtų su mumis bendradarbiauti?“ - Bandžiau ginčytis, bet beprasmiškai, juk jie pažįsta mane ilgokai. Žino, kad tam nepritariu. Tada viduje supykau.

Jei žmonės taip klijuoja etiketes, tai kuo jie mane laiko? Ir kodėl mes, lietuvaitės, taip save pateikiame, kaip lengvai prieinamą prekę... Aš visada kovojau su tokia kliše. Todėl ir pasakojau apie mano šalį, papročius, kad paneigčiau klišes... Bet vis tiek ...Esu tik įrankis, kurį galima panaudoti.

Jie, buvę draugai, nori mane įvelti, į kaip aš manau, prekybą žmonėmis. AČIŪ, ne.

Anglai visa gerkle rėkia, apie ES narių santuokas su Azijos šalių piliečiais, dėl vizos, bet iš tiesų oficialiose įstaigose gavau atsakymus, kad tai – ne jų valstybės reikalas ( o Lietuvos). Lietuvos policija paprašė surinkti daugiau įrodymų (rizikuoti pačiai, turbūt ištekant pačiai (?) ir tik tada kreiptis...

Kitas dalykas, jei jūs dingote Lietuvoje, jūs esate neįdomus Anglijos policijai, kol nepadarėte nusikaltimo. (Štai, pvz. jei aš dingčiau Lietuvoje, bet kas nors mane atpažintu Jungtinėje Karalystėje, ir po to aš kreipčiausi į Jungtinės Karalystės policiją, ten gaučiau atsakymą, kad turėčiau kreiptis į Lietuvos policiją. Į Lietuvos policiją prisiskambinti kainuoja pinigus, bet prisiskambinus, jie teigia, kad reikia kreiptis į Jungtinės Karalystės policiją.)

Rašau, Jums ir mintyse prašau, parašykite, padarykite žurnalistinį tyrimą, kuris parodytų kad aš neteisi... ar bet parodytų kad Europos Sąjunga iš tiesų bendradarbiauja. Kad kai rūpi, dingę žmonės, atsidūrę ten kartais – ne savo noru. Nes, jei tikrai dingčiau Anglijoje, vargu ar namiškiai Lietuvoje prasibrautų iki angliškos policijos.

RESIUME: net jei atrodai kaip dramblys, bet turi ES pasą, gali susirasti vyrą ir ištekėti Anglijoje per minimum 3 -7 dienas. Užsidirbti iš santuokos (su žmogumi iš Azijos ar Afrikos)– po 3 metų. Bet nelaimės atveju – tu niekam nerūpi.

Svarbiausia: Visur yra gerų ir blogų žmonių, tik būkite sąžiningi, ir pradėkite nuo savęs. Nepainiokite religijos ir gyvenimo būdo. Kartais meilė neklausia rasės ar religijos - tik prašau iš to nedaryti biznio. Ačiū.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (62)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (76)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (272)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.