Sirgaliai ploja išsijuosę, renginio vedėjas pagaliau įgauna energijos ir charizmos, krepšininkai tuo tarpu lipa iš... Nelipa. Tuo metu TV3 pradeda reklamą ir tenka įsijausti į „ilgai laukęs, dar palauk“ moto, kuris problemų, regis, nekelia tik „patiems ištikimiausiems“ sirgaliams, į aikštę atėjusiems penkiolika minučių iki krepšinio rinktinės atvažiavimo. Ir gerai padariusiems.
Aš, pirmą kartą gyvai nutarusi pasveikinti krepšininkus, ateinu į aikštę laiku, nusiteikusi pasimėgauti renginiu ir sutikti krepšininkus. Tik susiradusi gerą vietą, sutinku porą pro Rotušės aikštę einančių draugių, kurios ieško vietos vakarienei, tik tarp kitko užsimindamos, kad krepšininkai vis tiek vėluos pora valandų, todėl jos spės ir grįžti.
Negaliu pasakyti, kada išties prasidėjo renginys, o kada vyko pavėluotas garso patikrinimas, berniukų chorui giedant tik vieną himno stulpelį arba nutraukiant paleistą dainą, jai vos pasiekus pirmąjį trečdalį, kolonėlėmis slystant „Lietuva mano šir...“ ir ten nutrūkstant Deivio dainai. Nebuvo jokio įspūdingo renginio, man nuoširdžiai gaila krepšininkų, kurie grįžę turėjo tai pajusti, nors baisiausios dalies ir nematė – kaip ir rimto neatitikimo tarp sirgalių ir paties renginio.
Tuo tarpu vedėjas porą valandų galėjo paistyti, kokie geri susirinko sirgaliai, kaip gerai nusiteikę jie laukia parvažiuojančių krepšininkų, kurie, štai, kažkur užtruko, kurie vis dar keliauja, po to – kurie jau leidžiasi lėktuvu ir tai daro stebėtinai ilgai: nors neturiu ilgametės skridimo lėktuvu patirties, turiu pasakyti, laikas, kurį šis lėktuvas užėmė nusileisti, buvo iš tiesų verčiantis kiek nerimauti.
Renginys buvo absoliučiai nerišlus, koncertuojantys žmonės neatrodė turį ką nors bendro vienas su kitu, trūko jungiančios komentuojančios dalies, ir tikrai nebuvo nieko, kas primintų krepšinio rungtynes, kaip buvo žadėta. Na, išskyrus krepšinio mokyklos vaikus, kurie prieš renginį kone už scenos it įsakyti mėtė kamuolius į krepšį, kažkur toli fone, kurį pasiekia ne kiekvieno, bet, ko gero, tiktai toliaregio akys.
Dvi valandas laukę sirgaliai, atvažiavus krepšininkams, paprasčiausiai išsiskirstė. Nepaisant vedėjo minėtų aštuoniolikos laipsnių, pasirodo, kad dvi valandas stovėdamas vietoje visgi gali sušalti, net jeigu pasiaukodamas darai tai dėl krepšinio rinktinės. Todėl kartu su manimi, vos tik visiems krepšininkams pasiekus sceną, aikštę paliko bent trečdalis sirgalių. Švelniai tariant, net neatrodo, kad renginio esme būtų buvęs krepšininkų sutikimas, veikiau tai tik mažytis pridėtinis atributas.
Renginio uždarymas – stebėtinai panašus į muzikos koncertą su daugybe grupių, tarp kurių krepšinio rinktinė nebuvo kažkuo ypatinga: tiesiog pakviesta užbaigti koncertą vienintele savo šiandien grota daina. Ir tuomet supratau, kodėl kartais atrodo, kad krepšinį galima žiūrėti tik su alumi ir traškučiais, tik gerai išgėrus. Kodėl retsykiais nejauku kažkam pasakyti, jog žiūri krepšinį – tai atrodo paprasčiausiai neintelektualu.
Prieš tokį krepšinio renginį nublanksta visi puikūs sekamų žmonių pastebėjimai apie rungtynes, nuostabios citatos, sporto kaip būtinybės ar svarbos valstybėje vieta, ir lieka tik vedėjo, publiką laikančio naivia arba protiškai atsilikusia, veblenimai, vis dar nesugebančio atsisakyti frazės, jau prieš penkis metus tapusios kliše – „krepšinio bažnyčia“. Tada atrodo, kad tai iš tiesų tampa vienpusiu bendravimu, kur žmonės susirenka pasidaryti asmenukių, kur jie neprivalo, ne, netgi nepageidautina, kad jie mąstytų ar turėtų nuomonę, arba kokių kitų interesų be traškučių, alaus ir krepšinio.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!