Suderėjome, kiek nuleis nuomos kainą su sąlyga, kad suremontuosime vieną iš 2 kambarių savo lėšomis. Tarėmės dėl grindų pakeitimo ir sienų dažymo. Tačiau labai greit mums nusviro rankos. Savininkė nebuvo linkusi gerbti mūsų privatumo ar gerinti gyvenimo sąlygų. Netrukus prasidėjo vizitai.
Mes geranoriškai įsileidome darbuotoją, tikrinantį skaitliukus. Po poros dienų įsileidome jį vėl, nes pirmą kartą nepavyko jam visko atlikti. Suprantama, darbo laiku – aš arba mano draugas lėkdavome iš darbo namo. Kitą savaitę turėjo ateiti tikrinti dujų katilo. Sutartą dieną neatvyko. Ketvirtadienį vėlų vakarą skambina savininkė. Konflikto būtume išvengę, jei ji būtų pasiteiravusi, ar galime rytojaus rytą priimti meistrą. Tačiau ji paprasčiausiai pasakė – ateis meistras, būkit namie.
Ketvirtadienio vėlus vakaras nėra tas laikas, kai padoru skambinti darbdaviui ir sakyti – atsiprašau, vėl vėluosiu į darbą pora valandų, dabar dujų ateis tikrinti. Tad savininkei pasakiau – labai vėlai pranešate, nepatogu prieš darbdavius. Tačiau ji čia nematė jokių problemų ir pareiškė, kad atvažiuos pati. Man ši idėja nelabai patiko – pasakiau, kad nelabai noriu, kad ji ateitų, kai mūsų nėra ir pasiūliau meistro atėjimą nukelti kitam kartui. Ji nesutiko ir pasakė, kad vis tiek ateis nes čia jos butas ir aš neturiu teisės jos neįleisti į butą. Esą, jei norim, ji gali duoti numerį meistro, taisančio katilus, ir mes galim patys tartis dėl laiko, bet ir 60 eurų jam turėsime patys sumokėti. Kaip suprantate, tikrai nebeturėjau, ko pridurti.
Nors meistras turėjo ateiti 9 ryto, savininkė atvyko kiek po 8 val. Mano draugas buvo namuose ir girdėjo, kaip ji paprasčiausiai atsirakino duris net nepaskambinusi skambučiu. Taip ji ir prasėdėjo ant batų dėžės daugiau nei valandą laiko. Draugas siūlė jai arbatos ar bent atsisėsti patogiau (į darbą nuėjo vėliau – jam buvo įdomu, kuo ši drama baigsis), tačiau savininkė nebendravo ir paprasčiausiai sėdėjo ant batų dėžės.
Istorija čia nesibaigė. Savaitgalį ji nieko nepranešusi atvyko su sūnumi. „Važiavom pro šalį, o ką, aš negaliu į savo butą užeiti?“ – štai toks buvo mūsų pasisveikinimas. Ji pradėjo ant manęs šaukti, esą skambino brokeriui ir aš neturiu teisės jos į butą neįleisti. Bandžiau jai paaiškinti, kad apie tai nebuvo jokios kalbos ir kad paprasčiausiai pasakiau, kad nėra smagu, kad ji eina, kai mūsų nėra. Tačiau ji manęs negirdėjo. „Šeimininkauji čia sau kaip namie, aš jums gera darau TOKĮ BUTĄ išnuomodama“. Žinoma, man kilo klausimas – o kaip kur turėčiau šeimininkauti? Kaip svečiuose? Pokalbis baigėsi tuo, kad mums buvo pasiūlyta ieškotis kito buto.
Nuverkusi vieną gerą posmelį (juk prieš porą mėnesių sumokėjome 200 eurų brokeriui ir išleidome kelis šimtus eurų baldams bei pradėjome remontą) pamažu ieškojau naujo buto. Deja, tuo metu nieko padoraus nepavyko rasti. O ir šeimininkė atlyžo – paskambino po 3 savaičių, paprašė atsiųsti rodmenis komunalinių mokesčių paskaičiavimui. Tad supratom, kad taip nebyliai susitaikėm. Tačiau gyvenimas nepagerėjo.
Prieš atvykdama ji retai kada stengėsi pranešti iš anksto. „Uždenk kompotą dangčiu, greičiau išvirs“, „Susidėk stiklainius, ko stiklainiai nesudėti?“ – tai buvo nuolatiniai pamokymai. Į spinteles ji taip pat palandžiodavo „stiklainiams vietos paieškoti“.
Savaime suprantama, rankos tvarkyti butą nebekilo, nors turėjome labai gražių planų pradžioje. Perdažėme miegamojo sienas, lubas, sudėjome grindis. Taip pat nupirkome modernią lempą. Kadangi investicijos pranoko mūsų lūkesčius, paprašėme 20 eurų naujiems plintusams, nes senųjų žalia spalva nekaip derėjo skandinaviškame baltame interjere. Šeimininkė nenorėjo duoti 20 eurų, nes „gerai ir tie žali bus“. Tačiau darbų kokybė jai patiko. Kito apsilankymo metu mano draugui pasakė: „Nupirksiu dabar aš laminato, sudėk grindis svetainėj“. Ne, tai nebuvo prašymas, tai buvo greičiau jau komanda. Natūralu, kad kažkodėl nesutikome. Kai ko nors prašydavome mes, pavyzdžiui, pareguliuoti langus, nes pro plyšius pūtė vėjas, gaudavome tokius atsakymus kaip „ir gerai, gi dujinis šildymas, smalkės, nereikia kad būtų sandaru.“
Išgyvenome ten daugiau nei pusę metų. Kodėl? Nes nenorėjome keltis bet kur ir ieškojome tiek gero buto, tiek gerų savininkų ir būdų apeiti brokerius. Išsikraustant atsiskaičiavome pinigus ir išėjome – nei savininkė, nei mes nenorėjome palinkėti sėkmės ir viso geriausio. Dabar gyvename fantastiškame bute ir savininkė – nuostabus žmogus. O senojo buto savininkė nebenuomoja – pakabino užuolaidas ir užrakino. Sakė, žiemą pati gyvens.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Esate susidūrę su bėdų pridariusiais nuomininkais? O gal teko nuomotis būstą iš tokių žmonių, kurių sutikti niekam nelinkėtumėte? Pasidalykite savo patirtimi ir padėkite kitiems neįkliūti į nemalonius nuomos reikalus! Jūsų minčių laukiame el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nuoma“!