Klodo Monė spalvų žavesys
Praėjusių metų rugsėjo 22 d. Gran-Palė muziejuje, Eliziejaus Laukuose, Paryžiuje, atidaryta šiam dailininkui skirta paroda, kuri tęsėsi iki šių metų sausio 24 dienos. Buvo sumuštas visų parodų lankomumo rekordas. Apie du šimtus didžiojo dailininko kūrinių atėjo apžiūrėti 920 tūkst. žmonių! Patekti į muziejų nebuvo taip paprasta, lankytojai kelioliką eurų kainuojančių bilietų stovėdavo eilėje net po keletą valandų, ir dar gerokai spaudžiant šaltukui! Tūkstančiai žmonių laukdavo naktį po atviru dangumi, kadangi garsiąją parodą buvo galima apžiūrinėti ir naktį. Daugybė svečių iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Brazilijos, ypač iš kaimyninių šalių, leido naktis grožėdamiesi garsiojo menininko šedevrais. Nemažai žmonių savo turistines keliones į Prancūziją planavo taip, kad galėtų pakliūti į K.Monė parodą.
Pavyzdžiui, Prancūzijoje vykusioje anglų tapytojo Viljamo Ternerio (William Turner) parodoje apsilankė 450 tūkst. žmonių. Vasilijaus Kandinskio parodoje buvo 700 tūkst. lankytojų. Žinomo amerikiečių dailininko Endžio Varholo (Andy Warhol) parodoje apsilankė 477 tūkst. žmonių. Garsųjį ispaną Pablą Pikasą (Pablo Picasso) pagerbė 830 tūkst. lankytojų ir t.t.
Štai ką byloja Prancūzijos statistika. 2009 m. dailės parodose apsilankė 1,7 mln. žmonių daugiau negu 2008 m., taigi lankomumas išaugo 37 proc. Gana paradoksalu, bet tokį meno populiarėjimo fenomeną daugelis apžvalgininkų sieja su ekonomine krize. Jei anksčiau žmonės buvo linkę imti iš bankų paskolas ir pirktis brangius daiktus, tai dabar susidomėjimas „materija“ gerokai sumažėjo, tad atliekami eurai mieliau išleidžiami kultūros renginiams.
Paryžiuje ir kituose Prancūzijos miestuose vykstančiose parodose lankosi vis daugiau užsieniečių. Iš jų karščiausi meno mylėtojai pasirodė amerikiečiai. Tokiose prestižinėse pasaulinio garso dailininkų parodose apsilanko iki 80 tūkst. „meno piligrimų“ iš JAV. Prancūzų meno muziejų direktoriai tokį amerikiečių susidomėjimą prancūzų kultūra sieja su solidžiuoju dienraščiu „New York Times“, kuris spausdina išsamias recenzijas apie Prancūzijoje vykstančias dailės parodas.
Prancūzų literatūra kaip vidurnakčio detektyvas
Antrojo pasaulinio karo okupacijos metais, 1941 m. vasarą, du draugai – Žanas Briuleras (Jean Bruller) ir Pjeras de Leskiuras (Pierre de Lescure) nusprendė įsteigti pogrindinę leidyklą. Pirmasis iš jų buvo parašęs novelę „Jūros tyla“, pasakojančią tiesą apie okupaciją, ir tai turėjo būti pirmoji šios dar bevardės leidyklos knyga. Tuo metu jie net manyte nenumanė, kad ši leidykla ilgainiui taps viena garsiausių pasaulyje.
Vokiečių cenzūra vis griežtėjo. Jei dar 1940 m. vasarą buvo uždraustos „vos“ 143 knygos, tai tų pačių metų rudenį jau nurodyta neleisti žydų tautybės autorių kūrinių, antivokiškų knygų ir netgi tų, kurios kritikavo Tarybų Sąjungą, nes dar tebegaliojo Ribbentropo-Molotovo paktas. Nuo 1941 m. liepos 4 d. uždrausta leisti britų ir amerikiečių autorių kūrinius. Vokiečiai taip pat įveda „popieriaus limitus“, ir paskirstant daugiausia gauna tie, kurie leidžia nacių numylėtą niekalą.
Taip metinis knygų popieriaus sunaudojimas sumažėjo nuo 2500 iki 1200 tonų, iš kurio dar 20 proc. „pasisavindavo“ Propaganda - Abteilung Frankreich, suprantama, kas čia per „tarnyba“. Rašytojai tegalėjo rinktis tarp tylos ir pogrindžio. Bet vokiečių propagandos skyrius leido ir literatūrinį savaitraštį, kuriame galėjo spausdintis „lojalūs režimui“. Taigi pogrindinė leidykla turėjo suteikti galimybę išsispausdinti apeinant cenzūrą. Tada ir buvo sugalvotas pavadinimas „Les Editions de Minuit“, arba „Vidurnakčio leidykla“. Žanas Briuleras prisiėmė Verkoro (Vercors) slapyvardį. Vėliau Verkoras taps vienu garsiausių prancūzų rašytojų.
Pirmą knygą nuspręsta atspausdinti pas geriausią to meto Prancūzijos spaustuvininką Ernestą Olarą (Ernest Aulard), kad skaitytojai gautų nepriekaištingos kokybės leidinį. Nors tas sutiko, bet Verkoras konspiracijos sumetimais šio spaustuvininko paslaugų atsisakė. Tada rekomenduotas prie vokiečių karo ligoninės gyvenęs spaustuvininkas Klodas Udevilis (Claude Oudeville), kuris ir ėmėsi darbo, naktimis, mažomis dalimis, po aštuonis puslapius spausdino „Jūros tylą“, nes pogrindžio sąlygomis tik kukliais kiekiais galėjai pergabenti spausdinimui reikalingą šviną. Ir vienintelės novelės spausdinimas užsitęsė net du mėnesius. Tiesa, antroji „naktinių“ leista knyga jau atspausdinta per dvi savaites. Tuo metu spaustuvininkas surado patikimą linotipininką Morisą Rulua (Maurice Roulois), kuris ir sugebėjo paspartinti darbą.
Atspausdinus knygą, reikėjo dar ją surišti. Paketai slapstyti vieno Udevilio draugo bistro, o knygas rišti ėmėsi Verkoro vaikystės draugė Ivona Paraf (Yvonne Paraf) su keletu bendražygių iš pogrindžio. Pats autorius jas klijavo virtuvėje. Taip per dvi savaites buvo parengtas platinimui 500 egz. tiražas. 1942 m. vasario mėn. 20 d. „Jūros tyla“ buvo baigta.
Knygos į patikimus knygynus išvežiotos dviračiu, kartais vos po kelias. Apie 200 egz. bandyta permesti per demarkacinę liniją į Viši respubliką, bet jos konfiskuotos. 1943 m. prie leidybinio darbo prisidėjo ir žinomas poetas Polis Eliuaras (Paul Eluard), jis parengė rinkinį „Poetų garbė“. Ir štai 1943 m. rudens ir 1944 m. vasaros laikotarpiu pasirodė net aštuoniolika „Editions de Minuit“ knygų, po dvi kas mėnesį.
Vokiečiai nebegalėjo šito pakęsti. Ir nusprendė diskredituoti pogrindinę leidyklą. Nusiplagijavę prekinį ženklą, jie atspausdino 80 tūkst. egz. kvailų „pranašysčių“, bet tiražo neišplatino... Apsižiūrėjo, kad pradėjus laisvai juo prekiauti, pogrindinės leidyklos ženklas pasidarytų legalus. Taip ir pelijo tos knygos „Hachette“ leidyklos rūsiuose, kur jas ir surado po Prancūzijos išlaisvinimo.
1944 m. spalio mėn. 3 d., iš Prancūzijos pasitraukus vokiečiams, užregistruotas „Editions de Minuit“ prekinis ženklas, įsteigta uždara akcinė bendrovė, kuriai ėmė vadovauti Verkoras, o pogrindžio bendražygiai tapo akcininkais. Ir nesėkmė. Dėl sunkios pokario ekonominės padėties valstybė parėmė leidyklas, bet tik tas, kurios veikė prieš karą. Taigi „naktiniai“ nieko negavo. Tik vėliau, rašytojui ir rezistentui Andrė Malro (André Malraux) tapus kultūros ministru, suteikta parama ir jiems. Bet leidykla vis klimpo į nuostolius ir artėjo prie bankroto. Po karo geriausi autoriai sugrįžo į senąsias leidyklas, nes jos daugiau mokėjo, o „Minuit“ gerai parduodavo tik Verkoro kūrinius.
Nuo bankroto išsigelbėti, vis dėlto, pavyko. 1946 m. leidykloje gamybos skyriuje dirbo dvidešimt dvejų metų stažuotojas Žeromas Lindonas (Jérôme Lindon), kuriam vėliau lemta tapti legendine prancūzų literatūros asmenybe. Jis kreipėsi pagalbos į uošvį, žinomą tų laikų bibliofilą Marselį Rozenfeldą, ir buvo gauti 3 mln. frankų. Dauguma akcijų atitenka Lindonų šeimai. Verkoras turėjo pasitraukti. Taip prasidėjo naujas „Editions de Minuit“ etapas.
Naujosios literatūros tvirtovė
Žeromas Lindonas vadovavo „Minuit“ iki pat savo mirties, 2001 m. balandžio 9-osios. Dabar vadovauja jo duktė Irenė. Nepakeičiamasis vadovas prisilaikė vadinamosios „nepriklausomos“ leidybinės politikos. Ir leido geras knygas, neplanuodamas didesnės komercinės sėkmės.
Rezistencijos simbolis kare, „Minuit“, tapo pasipriešinimo bastionu prieš menkavertę, bet gerai parduodamą literatūrą. „Minuit“ leidžia grožinę literatūrą, eseistiką, filosofijos ir sociologijos veikalus.
1950 m. Siuzana Dešvo-Diumenil (Suzanne Deschevaux-Dumesnil), vėliau tapusi Samuelio Beketo (Samuel Beckett) žmona, į „Minuit“ atnešė tris būsimo vyro visose leidyklose atmestus rankraščius. Tai buvo romanai „Merfis“, „Molojus“ ir „Neįvardinamasis“. Sužinojęs, kad jo knygas išleis, „absurdo genijus“ vėl ėmėsi rašyti. Tada dar niekam nežinomas airis, gyvenęs Paryžiuje ir rašęs prancūziškai, 1969 m. tapo Nobelio premijos laureatu. Ir tai ne vienintelis nobelistas, spausdinęsis šioje leidykloje. 1985 m. Nobelio premiją gavo dar vienas pastovus „Minuit“ autorius Klodas Simonas (Claude Simon).
„Minuit“ buvo leidžiamos ir tokių garsių rašytojų kaip Mišelis Biutoras (Michel Butor), Roberas Penžė (Robert Pinget), Natali Sarot (Nathalie Sarraute) knygos... Iš šiandieninių autorių bene įdomiausi Fransua Bonas (François Bon), Mari Redonė (Marie Redonnet), Antuanas Volodinas (Antoine Volodine).
Pridėkime dar žymiausius pasaulio filosofus ir sociologus: Žoržą Batajį (Georges Bataille), Morisą Blanšo (Maurice Blanchot), Žilį Delezą (Gilles Deleuze), Pjerą Burdjo (Pierre Bourdieux). Na, ir daugelį kitų.
Kokioje kitoje pasaulio leidykloje, vadinamoje „nepriklausoma“, atrastum tiek žinomų rašytojų ir intelektualų? Tai prancūziškas fenomenas.
Lyg žvaigždžių danguje...
Kaipgi nutinka, kad Žanas Ruo parduoda 600 tūkst. egz. savo romano, kai Klodo Simono, būsimo Nobelio laureato, pirmųjų kūrinių teišpirkta gal 300 egz., ir tai Prancūzijoje, kurioje bent jau dabar yra 65,8 mln. gyventojų? Abiejų knygos išėjo toje pačioje „Minuit“ leidykloje. Paplito paaiškinimas, kad pasaulis visiškai paskendo „popkultūroje“, todėl „rimto meno“ niekam nereikia. Juk dažnai knygos, per visą pasaulį parduodamos milijoniniais tiražais, yra paprasčiausias niekalas.
Tik kaip paaiškinti, kad neįtikėtinais tempais gausėja Klodo Monė ir kitų garsių dailininkų parodų lankytojų? Prancūzijos statistika rodo, kad kiekvienais metais šioje šalyje vis daugiau išleidžiama knygų, daugėja jų pavadinimų, pastaruoju metu vien romanų per metus išeina iki 8 tūkst. Bet atskirų leidinių tiražai vis mažėja.
Bet dar niekada nebuvo tokios ir tokios žanrinės įvairovės. Dauguma specialistų sutaria, kad čia joks žanrinis suskirstymas jau nebeįmanomas, nes vos ne kas antras rašytojas „kuria savaip“. Menas pasidarė grynai individualistinis.
Dabar Prancūzijoje rašytojų multimilijonierių gal tik keliolika žmonių, ir didesnė jų dalis atstovauja būtent popkultūrai. Koks šimtas per metus uždirba nuo 150 tūkst. iki 250 tūkst. eurų, o 98 proc. rašytojų dirba dar ir kitą darbą. Turtuolių menininkų mažėja. Betgi tai nereiškia, kad 98 proc. „minią“ sudaro vien grafomanai. Ne vienam iš jų meniškumo galėtų pavydėti ir tie plunksnos broliai, kurie daugiausia uždirba.
Prancūzija iš visai arti?
Prancūzija pagal gyvenimo kokybę pirmauja pasaulyje, ir greičiausiai dėl savojo individualizmo. Kai mūsų „individualizmas“ dažniausiai pasireiškia turto kaupimu neaiškiais būdais ir aklu, agresyviu veržimusi į politiką, ir tai visada baigiasi be garbės sau ir be naudos Tėvynei. Kaip tik jaunajai kartai labiausiai ir reikalingas pasirinkimas tarp tikrojo individualizmo ir užsidarymo tarp mažo pasaulėlio „vertybių“, anksčiau ar vėliau ištinkamo krizės, kai kiti izoliaciniai „idealai“ išsenka. Tarp tariamo buvimo savimi ir sugebėjimo įrodyti savo individualumą nusidriekusi plačiausia praraja.
Anksčiau buvo madinga „tiesti tiltus“ tarp valstybių, tik, matyt, dar reikia sugebėti jais vaikščioti. Pasaulyje yra 300 mln. žmonių, kalbančių prancūziškai, nors tik 80 mln. prancūzų kalba yra gimtoji. Ji tebėra pasaulio kultūros kalba. Tai tiltas, kuriuo verta išmokti vaikščioti. Pridėtume ir vieną kitą praktinį sumetimą. Pavyzdžiui, ES institucijose trūksta vertėjų, ir reikia mokėti ne vieną kalbą – anglų, o bent dvi pagrindines ES kalbas, tarp kurių labiausiai pageidautina yra prancūzų.
Ir Vilniaus universitete, ir Kauno Vytauto Didžiojo universitete prancūzų kalbą galima gerai išmokti, jeigu tik yra noras. Artimas sąlytis su kitos tautos kultūra padeda viską matyti ir plačiau, ir netgi naudingiau sau. Pasaulis tampa turiningesnis. Per kultūrinį patrauklumą atsiranda susidomėjimas šalies gyvenimu, taip pat jos kalba. Ir šis pažinimas mums tampa neįkainojamas, nes virsta realia patirtimi.
Prancūzai visada sugebėjo kurti „iš nieko“, nes susieja racionalumą su išradingumu bei kūrybingumu, ir tuo jie tampa pavyzdžiu pasauliui. Ir tai yra tas pozityvus individualizmas, kuris taip originaliai atsiskleidžia prancūzų mene.
Straipsnis yra skirtas Frankofonijos mėnesiui Lietuvoje
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojų nuomonė!