Praeivę šokiravo vilniečio elgesys: tai – visiškai žemas lygis

 (144)
Pirmadienio rytas… Pažvelgus pro langą neatrodo, kad savaitė prasidės nuotaikingai, šlapdriba ir apsiniaukęs dangus nieko gero nežada. Nosies nenukabinu, juk tokių dienų Lietuvėlėje būna labai daug, tad nekreipiu dėmesiu ir išsiruošiu į darbą pėstute. Tie, kas žinote Antakalnio rajoną, ko gero suprantate apie kurią vietą aš pasakosiu savo šokiruojančią istoriją.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Einant palei upę link centro, baigiasi važiuojamoji kelio dalis (Sluškų g.) ir toliau driekiasi keliukas palei Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Šis keliukas labai pamėgtas centre dirbančių žmonių, kadangi, kol kas, vis dar leidžiama nemokamai palikti mašiną kelkraštyje.

Taigi, keliauju aš kelkraščiu ir girdžiu kaip iš paskos visu greičiu atvažiuoja mašina. Pagalvoju, kad kažkas labai skuba į darbą, tačiau kodėl nepristabdo? Juk čia begalybė balų, po kurių nebeatrodysiu reprezentatyviai… Pasitraukiu nuo kelio, tačiau automobilio greitis visiškai nesumažėja ir po akimirkos aš stoviu permirkusi purvu. O žalias „Volkswagen“ sau ramiausiai nuvažiuoja toliau.

Kadangi tai yra akligatvis, automobilis toli nuvažiuoti negali, dėl to pagreitinu žingsnį, tikėdamasi pasivyti vairuotoją ir perspėti, kad kitą kartą būtų atidesnis/ė ir sumažintų greitį. Taip, tai vairuotojas, iš pirmo žvilgsnio tvarkingas ir solidus vidutinio amžiaus vyrukas. Jam išlipus mandagiai pasisveikinu, o jis man – „Viso gero“.

Pagalvojau, kad šis pokalbis nieko gero nežada. Paaiškinau, kad kitą kartą tegu pristabdo, nes jis mane visą aptaškė. Pati nesuvokiu, iš kur man atsirado tiek drąsos, bet siaubingai supykau, kad vyrukas, žinodamas savo kaltę, neatsiprašo ir šypsodamasis bei ignoruodamas ramiausiai sau keliauja. Pakilo mano koja ir aptaškiau (atsilyginau) purvu beeinantį vyruką… Čia ir įvyko pykčio pliūpsnis.

Vyrukas nepasimetė ir taip pat atgal gavau dar vieną purvo pliūpsnį, aš jam vėl atgal, o jis suėmė, grubiai, įsitvėrė už mano drabužių prie kaklo ir jau galvojau, kad ne tik rūbus pagražins, bet ir mane pačią. Pagrasinau, kad iškviesiu policiją, o jis sau ramiausiai – „Tai ir kviesk tą savo policiją“. Negalėjau patikėti, kad kultūringai atrodantis vyrukas galėtų taip pasielgti. Ko gero, atsikvošėjo, ką daro, ir mane paleido. Kadangi į darbą vis tiek reikia eiti, tad ir ėjau iš paskos. Taip, aš jam pasakiau, kad jis yra visiškai pagarbą praradęs žmogus ir jei tik fizinę jėgą tegali naudoti prieš moterį, tai visiškai žemas lygis vyro atžvilgiu.

„Aš tau jau praeitą kartą sakiau, jog tau pasisekė, kad esi moteris“, – tarė jis atsigręždamas. „Nu nieko sau, tai čia ne pirmas kartas, kai taip elgiesi, gal tu kažkokį nesveiką, maniakišką pasitenkinimą jauti, kad taip elgiesi“, – tariau aš jam atgal. Jis nebesugebėjo man nieko atsakyti, tik atsisuko atgal, apsidairė, ar yra iš paskos einančių žmonių, tokiu žvilgsniu pažiūrėjo į mane, kad iš karto supratau, kas dabar nutiks. Bet kadangi iš paskos ėjo žmonių, rankos prieš mane pakelti nebedrįso. Tačiau manau, kad jei aplinkui nebūtų buvę žmonių, būčiau sužinojusi, ką reiškia fizinis smurtas prieš moterį.

Garsiai jam išsakiau savo mintis ir pasibaisėjimą, taip pat priminiau, kad gyvenimo lazda turi 2 galus, tai, kas nutiko mano, gali nutikti jo artimiesiems, pavyzdžiui, žmonai (pastebėjau žiedą ant jo rankos). Iš paskos ėjau ir stebėjau, kur jis pasuks. Prie Katedros esančio šviesoforo, vyrukas net nepriėjo perėjos ir visu greičiu perbėgo gatvę. Kadangi mano buvo raudona šviesa, toliau eiti iš paskos nebegalėjau, o ir taip jis nusuko į kitą gatvę, ne ten, kur man reikia eiti. Belaukdama, užsidegančios žalios šviesos, mačiau kaip jis atsisuko ir pradėjo bėgti… Bėgo tam, kad nepastebėčiau, kur dirba.

Pagalvojau, kodėl taip nutiko, kas galėjo būti kitaip, vyrukas prisipažino, kad taip elgiasi ne pirmą kartą. Ar sunku jam buvo atsiprašyti ir pripažinti savo kaltę? Ar gali vyras būti švelnus namuose, rūpintis savo žmona, o gatvėje chuliganiškai elgtis? O gal kaip tik, jeigu vyras nesugeba valdyti savo emocijų viešoje vietoje, tai kas vyksta namuose, už uždarų durų? Argi ne gėda?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo patirtimi? Galbūt esate patyrę ką nors panašaus? Kaip, jūsų manymu, reikėjo pasielgti moteriai? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Kauno pokyčiai: net latviai ar estai klausia, kas čia vyksta (328)

Rašau kaip Kauno pilietis, kuris didžiuojasi vykstančiomis pertvarkomis mieste. Beveik neabejoju, kad tai yra Visvaldo Matijošaičio nuopelnas.

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (67)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (101)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (98)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (86)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.