Trumpai tariant, dažnam mūsų šiais laikais laimės šaltinis yra didesni banko sąskaitos skaičiai ir daugiau popierių piniginėje. Dažniausiai mūsų gyvenime viskas vyksta dėl bedvasių kupiūrų. Mes įprasminame savo gyvenimus pinigais. Leidžiame sau eikvoti savo didžiausius turtus tai – šeimą, bendravimą, meilę, sveikatą, o svarbiausia savo brangų laiką, už pinigus. Parduodame savo laimę vardan geresnių drabužių, naujesnės mašinos, gražesnės merginos ir įtakingesnio statuso visuomenėje. Elgiamės kaip avinų banda, varoma vieno piemens, pinigų. Lakstom paskui pinigus, jų trokštame ir mūsų gyvenimo prasmė tampa noras turėti daugiau pinigų ir jų siekti. Tačiau pamirštame, kad gražiausių ir tyriausių dalykų mes nenupirksime už jokius pinigus, pamirštame, kad yra tikrosios gyvenimo vertybės ir laimės.
Dažnai, kartojame, kad pinigai laimės neatneša, tačiau elgiamės visiškai priešingai. Aukojame laiką, dirbdami nekenčiamą darbą dėl geresnio darbo užmokesčio. Perkame daiktus, kurie turi nustatytą žmonių vertę tam, kad atrodytume prabangiau prieš kitus asmenis, kuriems visiškai nesvarbu, kaip mes jaučiame ir ką mes jaučiame. Moterys parduoda savo jaunystę, grožį už popierius, suprasdamos, kad tai laimės neteikia, nebent užtikrina saugesnį rytojų. Vyrai perka gražių merginų dėmesį tam, kad jaustųsi galingesni ir įtakingesni, tuo pačiu metu suprasdami, kad tikros meilės už jokius pinigus jie niekada negaus.
Pamirštame, kad pinigai sielos neturi, juos mylime, vertiname, nuolat apie juos galvojame bei svajojame. Pamirštame, kad malonus elgesys, draugiški pokalbiai, švelnumas ir prisilietimai sugeba nupirkti daugiau tikros laimės nei visi pinigai kartu sudėjus. Pamirštame, kad mėgstamas darbas, nors ir mažiau apmokamas, atneša didesnė laimę, nei nuolatinis liūdesys ir sielvartas, tačiau storesnė piniginė. Pamirštame, gyventi dėl savo norų, dėl artimųjų laimės, dėl tyros draugystės ir meilės. Darant gerus darbus, be vilties gauti atlygį, nusišypsant ir prisiglaudžiant sau artimą.
Ar pinigai yra iš tiesų tiek verti, kad mes galime parduoti savo gyvenimus dėl galimybės gyventi prabangiau. Akivaizdu, kad verti, tačiau, kodėl tiek daug Lietuvos gyventojų savo gyvenimą įvardija kaip patenkinamą, o ne laimingą. Kas slypi už šio žodžio? Ar tai bendravimo, artumo, draugystės nebuvimas? O gal vis dėl to mus liūdina pinigai, kuriais mes stengiamės įprasminti savo gyvenimą? Kodėl net gi patys aiškiai suprasdami, kad ne pinigai yra tikroji laimė, mes vis dėl to sugebame nustumti tikros laimės ieškojimo akimirką? Viską nukeliame rytojui, nors rytojaus niekada nebūna, būna tik šiandien. Užtikrintai sau tariame: „rytoj pradėsiu ieškoti naujo darbo, nes šiandien man baisu likti be pajamų šaltinio“, „rytoj, prižadu, ankščiau grįšiu iš darbo ir nusivesiu savo mamą kartu pavakarieniaut“, „rytoj aš išvirsiu puodą sriubos ir padalinsiu sunkiai gyvenantiems“. Gyvename pagal pačių sukurtas taisykles, kurių patys negalime suprasti ir tuo pačiu pakęsti, tačiau vis dėl to dažnas mūsų nedrįsta jų pakeisti.
Tačiau sulaukus tam tikro amžiaus supranti, kad nieko pakeisti jau nebegali ir, deja, pragyvenai gyvenimą kaip tas peliukas, kuris gyveno narve ir suko visą savo gyvenimą ratelį, nors jo narvo grotelės buvo visada pravertos ir jis galėjo bet kada ištrūkti ir patirti laimingą, nepaprastą gyvenimą. Tuomet suprantame tikrą gyvenimo prasmę, kuomet pakeisti jau nieko negalime ir galiausiai negalime sau atleisti dėl beprasmių prabėgusių metų ir neveiklumo.
Kaip kartą vienas nepaprastas dvasinis vadovas pasakė, „ Žmogus<..> Jis aukoja savo sveikatą, kad uždirbtų daugiau pinigų. Paskui aukoja pinigus, kad atstatytų savo sveikatą. O tada būna taip susirūpinęs dėl savo ateities, kad nesidžiaugia dabartimi. Viso to rezultatas: žmogus negyvena nei dabartyje, nei ateityje. Jis gyvena taip, tarsi niekada nemirtų. Ir galiausiai numiršta, taip tarsi nebūtų gyvenęs“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!